plytų mūro rūšys: a – gotiškasis, b – renesansinis kryžminis, c – daugiaeilis
mras (lot. murus), statybinė medžiaga iš tam tikra tvarka sudėtų smulkių elementų (akmenų, plytų, blokų, blokelių) ir dažniausiai sujungtų skiediniu arba betonu. Būna iš vienos (vientisinis mūras), kelių rūšių elementų (mišrusis mūras) ir sudėtinis (pvz., su oro tarpu, šilumos izoliacijos arba kitokiu intarpu). Mūrijami akmenys – natūralūs (laukakmeniai) ir apdoroti (skaldyti, tašyti, pjauti iš uolienos), plytos – nedegto molio, keraminės ir silikatinės – vientisinės ir kiaurymėtosios, tuštymėtosios, blokai ir blokeliai – nedegto molio, keraminiai, silikatiniai, betoniniai, gipsiniai – vientisiniai, akytieji, kiaurymėtieji ir tuštymėtieji. Vientisinių elementų mūras yra masyvesnis, stipresnis, atsparesnis drėgmei, bet labiau praleidžia šilumą, akytųjų, kiaurymėtųjų, tuštymėtųjų elementų – lengvesnis, ne toks laidus šilumai. Mūrijama be skiedinio (sausasis, arba krautinis, mūras) tarpus dažniausiai užtaisant smulkiais akmenukais, žvyru (toks buvo seniausias mūras; dabar sausai mūrijami blokai ir blokeliai su specialiais įlaidais) ir su skiediniu (arba smulkiagrūdžiu betonu).
Naudojamas cementinis, kalkinis, molinis, gipsinis, polimerinis arba sudėtinis skiedinys su smulkaus smėlio arba lengvuoju (pemzos, perlito, keramzito) užpildu, t. p. specialusis plonasluoksnis (iki 3 mm) skiedinys, mastika, klijai (pvz., silikatiniams blokeliams mūryti). Į siūles gali būti dedama horizontalioji (plokšti strypynai) ir vertikalioji (pavieniai strypai) armatūra. Armuotasis mūras yra daugiau kaip du kartus stipresnis už nearmuotą. Kartais mūru užpildomas medinis sienos karkasas (fachverkas).
Mūrijant natūralūs akmenys dedami netaisyklingai, tašyti – horizontaliomis eilėmis, plytos ir įvairūs blokai – horizontaliomis eilėmis taip, kad vertikaliosios siūlės gretimose eilėse nesutaptų (vienaeilis, daugiaeilis mūras). Mūrijant sudėtinį mūrą išmūrijama išorinė ir vidinė mūrinio pusė, tarpas tarp jų pripildomas termoizoliacinės, pvz., mineralinės vatos, ar kitokios medžiagos arba paliekamas tuščias (trisluoksnis mūras). Dvisluoksnį mūrą sudaro laikantysis ir izoliacinis sluoksnis, iš išorinės pusės padengtas armuotu tinku. Sluoksniuotasis mūras yra ne toks stiprus, bet geriau izoliuoja garsą ir šilumą. Mūrinio išorinė plokštuma paprastai daroma dekoratyvesnė: mūrijama iš apdailos plytų, plytų siūlės rievėjamos įvairios formos rievikliais, įmūrijant kitokių matmenų ir spalvos plytas, kartais jas dar ir iškišant iš mūrinio paviršiaus (reljefinis mūras) sudaromas ornamentinis piešinys, pvz., gotiškasis mūras. Mūrijant žiemą į mūrijimo skiedinį (arba betoną) dedama cheminių priedų (natrio nitrito, kalcio chlorido) arba mūrinys užšaldomas. Mūras yra palyginti stiprus (ypač gniuždant), atsparus ugniai, patvarus, gana dekoratyvus, daromas iš vietinių medžiagų.
Dažniausiai naudojamas gniuždomoms laikančiosioms ir atitvarinėms konstrukcijoms, kurios būna monolitinės, stambiablokės ir stambiaplokštės. Akmenų mūras tinka pramoninių, hidrotechnikos statinių požeminėms konstrukcijoms, pastatų pamatams, tvoroms, tiltų atramoms ir pamatams, kai kada ir tiltų perdangoms. Iš keraminių ir silikatinių plytų ir blokų vientisinio mūro mūrijamos pastatų išorinės ir vidinės sienos, stulpai, kolonos, pertvaros, skliautai, arkos, sąramos, iš sudėtinio (sluoksniuotojo) mūro – daugiausia pastatų išorinės sienos. Stambiablokės sienos mūrijamos iš didelių lengvojo betono, keraminių ir plytinių blokų (1–4 blokų eilės tarp perdangų) jungiant juos stipresniu (2,5–10 MPa) negu mūrijant plytas arba akmenis skiediniu. Stambiaplokštėms mūrinėms išorinėms sienoms naudojamos vibruoto plytų mūro dvisluoksnės ir trisluoksnės plokštės su standžia šilumos izoliacija, vidinėms – vientisinio vibruoto plytų mūro plokštės. Mūrinės perdangos – tai cilindriniai ir dvejopo kreivumo skliautai, išmūryti iš plytų.
sudėtinis mūras: 1 – apdailos plytos, 2 – šiluminis intarpas, 3 – metalinė sąvarža, 4 – tuštymėtieji blokai
Istorija
reljefinis mūras (Šv. Onos bažnyčia)
Mūras – viena seniausių statybinių medžiagų. Jis naudotas Egipto piramidėms, Mikėnų kultūros, senovės Graikijos, senovės Romos, Centrinės Amerikos ir kitiems senovės statiniams. Seniausias, naudotas dar priešistoriniais laikais, yra sausasis netaisyklingos formos akmenų mūras. Egipto piramidės pastatytos iš tašytų akmenų, sujungtų kalkių ir gipso skiediniu, mūro. Daug kur naudotas molio skiedinys. Senovės Romoje mūrijimo skiediniui imta naudoti hidraulinę rišamąją medžiagą – pucolaną. Buvo statoma iš tašytų akmenų, keraminių plytų mūras, gyvenamieji namai ir kiti buities pastatai buvo mūrijami ir iš džiovintų nedegtų molio su įvairiomis priemaišomis plytų. Būta mišraus (akmenų ir plytų), sudėtinio, pvz., emplektonas (išorinės eilės išmūrytos iš tašytų akmenų, o vidinė ertmė prikrauta laukakmenių, nuolaužų), labai dekoratyvaus mūro, pvz., retikulatas (iš piramidinių akmenų), spikatas (iš nuožulniai sudėtų plytų ir akmenų eilių).
Ketvirtame–trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų buvo mūrijami netikrieji (Egipte, Mesopotamijoje), vėliau ir tikrieji (senovės Romoje) skliautai, statomi mūriniai akvedukai, tiltai. Viduriniais amžiais Europoje ėmė vyrauti plytų mūras. Tuo laikotarpiu ypač išpopuliarėjo skliautinės mūrinės perdangos, naudotos iki gelžbetonio išradimo.
Lietuvoje
Lietuvoje iki 13 a. pilims, gynybinėms sienoms naudotas akmenų mūras, iš pradžių sausasis, vėliau su skiediniu. 13 a. imta naudoti keramines plytas angokraščiams, sąramoms, sienų kampams, skliautams, nuo 14 a. – ir sienoms, dažniausiai pramaišiui su akmenimis (lietuviškasis mūras), skersai ar išilgai įmūrytais rąstais. Nuo 15 a. kai kur paplito prūsiškasis (fachverkinis) mūras su mediniu karkasu.
Būdingos, Lietuvoje naudotos mūro rūšys: 13–14 a. – baltiškasis mūras, 14–17 a. – gotiškasis mūras (plytos eilėje mūrijamos pakaitomis ilgainiais ir trumpainiais), nuo 16 a. (tebenaudojamas ir 21 a. pradžioje) – renesansinis mūras (viena plytų eilė mūrijama tik ilgainiais, kita – tik trumpainiais, kartais eilutėse plytas dar ir perstumiant), nuo 20 a. vidurio – daugiaeilis (kas 6 plytų eilė – iš trumpainių). Pagal mūrijimo būdą galima nustatyti architektūros paminklų ir kitų senų statinių statybos laikotarpį. Vienas seniausių mūrinių statinių Lietuvoje – Kauno pilis (13–14 amžius). 14–15 a. pradėtos statyti mūrinės bažnyčios ir rotušės. 1859–62 pastatyti mūriniai Kauno ir Panerių tuneliai, 19–20 a. pradžioje – Kauno fortai ir kiti gynybiniai statiniai. Mūras tebėra populiari statybinė medžiaga ir 21 a. pradžioje.
mišrusis mūras (Vilniaus aukštutinės pilies rūmų griuvėsiai, 14 a. pabaiga–15 a. pradžia)
207