mūšis

mšis, pagrindinė sausumos pajėgų, karinės aviacijos ir karinio laivyno taktinių veiksmų forma; pagal tikslą, vietą ir laiką suderinti karinių vienetų smūgiai, ugnis ir manevras. Per mūšį siekiama sunaikinti arba sumušti priešą, užimti svarbius rajonus arba išlaikyti juos, t. p. tam tikrame rajone greitai įvykdyti kitas taktines užduotis. Gali būti bendrasis (dalyvauja skirtingos, bet turinčios bendrą veiksmų planą ir sumanymą pajėgų rūšys), oro erdvės gynybos, oro ir jūrų mūšis. Pagal kovos veiksmų rūšį skiriamas gynybinis, puolamasis, pasitiktinis ir apsupties mūšis. Gynybinis nūšis yra taktiniai veiksmai, kuriais siekiama nutraukti arba atremti pranašesnių priešo pajėgų puolimą ir padaryti jam reikšmingų nuostolių, išlaikyti svarbius vietovės ruožus, rajonus arba kitus objektus ir sudaryti palankias sąlygas pulti. Per puolamąjį mūšį siekiama sunaikinti priešo taktinę grupuotę ir užimti svarbų vietovės rajoną arba objektą. Mūšio sėkmę garantuoja priešo naikinimas ugnimi, įnirtinga ataka, priešo karių nukovimas arba paėmimas į nelaisvę, ginklų, karo technikos ir teritorijos užgrobimas, ryžtingas ir greitas pajėgų veržimasis į priešo gynybos gilumą. Per pasitiktinį mūšį abi kovojančios šalys vienu metu siekia įvykdyti savo užduotis puolimu. Apsupties mūšis vyksta priešui sudarius aplink pajėgas apsupties frontą.

Kovos veiksmų būdai per mūšį tobulėjo kintant ginkluotos kovos priemonėms. Kai dar nebuvo šaunamojo ginklo, kaudavosi karių grupės, ginkluotos šaltuoju ginklu. Atsiradus ir tobulėjant šaunamajam ginklui, mūšis prasidėdavo priešo kovimu ugnimi ir baigdavosi kirstynėmis. Dar 18 a.–19 a. pradžioje mūšis vyko palyginti nedidelėje teritorijoje. Didėjant ginklų greitašaudai, šaudymo nuotoliui ir taiklumui didėjo ir mūšio erdvė. Šaunamasis ginklas per mūšį įgijo lemiamą reikšmę. Per I pasaulinį karą kariuomenę masiškai apginklavus kulkosvaidžiais ir artilerija, panaudojus aviaciją ir tankus mūšį laimėti buvo galima tiktai suderintais visų pajėgų rūšių veiksmais. Per II pasaulinį karą pasiteisino giliojo mūšio teorija – priešas vienu metu buvo naikinamas visame kovos rikiuotės gylyje bendromis visų dalyvaujančių mūšyje pajėgų pastangomis. 20 a. 6 dešimtmetyje apginklavus kai kurių valstybių ginkluotąsias pajėgas branduoliniu ginklu ir raketomis mūšio bruožai labai pakito. 20 a. 8–9 dešimtmetyje kariuomenė apginkluota visapusiškai tobulesniais tankais ir kitomis šarvuotosiomis mašinomis, lėktuvais ir sraigtasparniais, oro erdvės gynybos, žvalgybos, valdymo, elektroninės kovos priemonėmis, valdomaisiais šaudmenimis ir raketomis, todėl labai padidėjo pajėgų sąveikos mūšyje reikšmė, padaugėjo galimybių ryžtingiau ir didelėje gilumoje naikinti priešą, mūšis tapo greitesnis. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje valstybių, kurios geba aprūpinti karius moderniausiais ginklais, kariuomenės per mūšį įgijo pranašumą.

645