musòninės srõvės, vandenynų ir jūrų srovės, kurias sukelia musoninė atmosferos cirkuliacija. Ryški musonų krypties kaita žiemą ir vasarą (žiemą pučia nuo žemyno, vasarą nuo jūros) daro poveikį vandenynų vandens masių cirkuliacijai, ypač ryškų Indijos vandenyno šiaurės ir Ramiojo vandenynų pietvakarių daliai. Indijos vandenyne musoninė vandens masių cirkuliacija apima akvatoriją į šiaurę nuo 10° pietų platumos; joje gegužę–rugsėjį pučia pietvakarių musonas, gruodį–vasarį – šiaurės rytų. Musoninės srovės atitinka vyraujančių vėjų kryptį. Pietvakarių musoninės srovės skirtingose akvatorijose apima 70–400 m vandens storymę. Arabijos jūroje musoninių srovių greitis paviršiuje gali siekti 0,5 m/s. Šiaurės rytinės musoninės srovės siekia ne daugiau kaip 100 m gylį; mažesnis ir srovės greitis.
Dėl musoninių srovių Šiaurės pusrutulyje susidaro didžiulis okeaninės cirkuliacijos žiedas, kuriame vasarą vanduo teka pagal laikrodžio rodyklę, žiemą atvirkščiai. Pietvakarinės musoninės srovės sukelia ne tik horizontalią, bet ir vertikalią vandens masių cirkuliaciją; dėl to vandenyje geriau pasiskirsto deguonis ir maisto medžiagos. Priešingos krypties žiemos musoninės srovės neišjudina giliųjų vandens sluoksnių.
Pirmąkart apie musonines sroves europiečiai sužinojo per Aleksandro Makedoniečio žygį į Indiją. Daugelį amžių jomis buvo naudojamasi kelionėse burlaiviais iš Persijos įlankos į Indiją (vasarą) ir atgal (žiemą). Šiomis srovėmis naudojasi laivai, plaukiojantys Ramiojo vandenyno vakarinėmis jūromis, t. p. Indijos vandenyno Arabijos jūra, Bengalijos įlanka, Arafuros jūra.
476