muziẽjus (lot. museum < gr. mouseion – mūzų šventovė), institucija, visuomenės, mokslo, edukacijos ir laisvalaikio organizavimo tikslais įgyjanti, konservuojanti, tyrinėjanti, populiarinanti ir eksponuojanti žmonijos ir jos aplinkos materialųjį ir nematerialųjį paveldą. Muziejams prilygintos įstaigos (gamtos rezervatai, paveldo centrai ir kita) kartais vadinamos paramuziejais. Vienas pagrindinių tikslų – šviesti visuomenę – muziejų sieja su kitomis edukacinėmis įstaigomis.
Istorinė apžvalga
Muziejai pradėjo rastis apie 17 a. universitetuose ir dvaruose. Iki tol muziejaus raida siejama su kolekcionavimu (Nabuchodonosaro II kolekcija, kuri galėjo būti prieinama; Ptolemajo I Sotero įkurtas muziejus Aleksandrijoje). Nuo 18 a. steigiami valstybiniai muziejai; pirmasis – Britų muziejus Londone (įkurtas 1753). Manoma, svarbią įtaką muziejų raidai darė Luvro muziejus (atidarytas 1793 kaip Prancūzų muziejus). Nuo 19 a. daugėjo viešųjų muziejų, jų rūšių (atsirado nacionalinių, krašto, vietinių, istorijos, etnografijos, skansenų, amatų, technikos muziejų), atsisakyta ankstesnės pasaulio veido, universalaus, enciklopedinio ar retenybių muziejaus sampratos. 20 a. pradžioje susiklostė 2 muziejų modeliai: Vakarų Europoje muziejus buvo suvokiamas kaip mokslo, švietimo įstaiga, Jungtinėse Amerikos Valstijose – kaip bendravimo vieta su paryškintomis rekreacinėmis funkcijomis. Nuo 20 a. Europoje derinami muziejų tikslai ir jų lankytojų poreikiai, muziejai tampa mokymo ir mokymosi vietomis. 21 a. pradžioje 165 pasaulio valstybėse veikia daugiau kaip 22 000 muziejų. Pasaulio muziejais rūpinasi Tarptautinė muziejų taryba.
Švedų liaudies meno parodos atidarymas 1934 04 07 nebaigtuose statyti Vytauto Didžiojo karo muziejaus rūmuose (centre – parodos globėjas prezidentas A. Smetona)
Tradiciškai muziejus siejamas su bibliotekomis ir archyvais, kaip informacijos kaupėjais ir teikėjais. Tuo grindžiamas šių įstaigų bendras valdymo modelis (2000 Didžiojoje Britanijoje įsteigta bendra muziejų, archyvų ir bibliotekų taryba; 1996 Jungtinėse Amerikos Valstijose – muziejų ir viešųjų bibliotekų institutas; Lietuvoje bibliotekų ir muziejų veiklą kuruoja Kultūros ministerija). Šiuolaikinis muziejus vertinamas kaip mokymo ir mokymosi centras moderniomis technologijomis (ypač viešosiose vietose) teikiantis daugelio sričių žinių. Siekiama, kad muziejų veikla padėtų vadinamajai žinių visuomenei tobulėti, o muziejinės vertybės būtų prieinamos visuomenei ir pasauliui. Yra naujų tipų muziejų: bendruomenių, viską apimantys, atminties vietų muziejai veikia dėl visuomenės poreikių, ugdo visuomeniškumą, pilietiškumą, geresnės ateities siekius. Paskutiniais dešimtmečiais plėtojami virtualūs muziejai – susietų skaitmeninių objektų rinkinys internete (pvz., Guggenheimo muziejus, įkurtas 2000). Virtualūs muziejai išplečia muziejinių vertybių ir informacijos apie jas teikimo galimybes; juos galima paversti asmeniniais (sukurtais pagal asmeninius poreikius, naudojant kompiuterines programas) muziejais. Lietuvoje tokia veikla vykdoma nuo 2007.
L: ICOM Muziejų etikos kodeksas Vilnius 2006; F. Waidacher Bendrosios muzeologijos metmenys Vilnius 2007; G. Edson, D. Dean The Handbook for Museums London 1994; G. E. Hein Learning in the Museum London 1998.
1973
Architektūra
Muziejų pastatai dažniausiai reprezentaciniai, specialiai suprojektuoti arba muziejaus reikmėms pritaikyti architektūros paminklai, kiti išskirtinės architektūros statiniai. Muziejai projektuojami atsižvelgiant į ekspozicijos reikalavimus (botanikos ir zoologijos muziejus – ne tik akvariumai, terariumai, oranžerijos, bet ir specifinis apšvietimas, vėdinimo sistemos). Meno muziejai dažniausiai išsiskiria savita architektūra.
Iki 18 a. antros pusės muziejai veikė nespecializuotuose pastatuose: antikos laikais meno kūriniai saugoti šventyklose, viduriniais amžiais – bažnyčiose ir vienuolynuose, 16–18 a. Europos valdovų dvaruose buvo paplitusios kunstkameros. 18 a. antroje pusėje muziejaus pastato tipui susiklostyti įtakos turėjo Villa Albani Romoje (baigta 1762, architektas G. Marchionni), Fridericianumas Kasselyje (1769–79, architektas S. L. Du Ry). Pirmuoju, tik meno muziejui skirtu, statiniu laikomi popiežiaus Klemenso XIV rūmai Romoje (pradėti 1770, architektai A. Dori, M. Simonetti, G. Camporese). Išryškėjo muziejaus pastato pagrindiniai kompozicijos elementai – platūs laiptai, galerijos, rotonda su kupolu, atviras kiemas, dideli kabinetai.
Senoji nacionalinė galerija Berlyne (1866–76, architektai F. A. Stüleris, H. Strackas, 1969, 2001 rekonstruota)
Panašiai buvo suplanuoti muziejai Vokietijoje: gliptoteka Miunchene (1816–30, architektas F. K. L. von Klenze), Senojo (1830, architektas K. F. Schinkelis; laiptų takas, vedantis portalo link – toks modelis muziejų architektūroje naudotas daugiau kaip 100 m.), Naujojo (1843–55, architektas F. A. Stüleris) muziejaus rūmai Berlyne. Iki 18 a. pabaigos dažniau taikytas viršutinis patalpų apšvietimas. Iki 19 a. vidurio muziejų architektūroje vyravo neoklasicistinis stilius, 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje įtakos turėjo tarptautinių parodų paviljonų architektūra. Art nouveau stiliaus muziejuose pradėta taikyti viršutinį ir šoninį apšvietimą, erdvei formuoti naudotos judančios pertvaros.
Guggenheimo muziejus Niujorke (1959, architektas F. L. Wrightas; © LATGA / ARS, 2020)
20 a. daugiausia suprojektuota savitų architektūros formų, miesto urbanistinėje erdvėje išsiskiriančių muziejų: Moderniojo meno muziejus Niujorke (1939, architektai Ph. L. Goodwinas, E. D. Stone’as), Abteibergo muziejus Mönchengladbache (1972–82, architektas H. Holleinas). Po II pasaulinio karo, iš dalies pakitus muziejų funkcijoms, jie tapo edukacijos, komunikacijos, aktyvaus poilsio centrais. Muziejai pradėti projektuoti kaip daugiafunkcės kultūrinės erdvės: Guggenheimo muziejus (1959, architektas F. L. Wrightas), Metropolitano meno muziejus (renovacija 1967–2011, architektai K. Roche’as, J. Dinkeloo, abu Niujorke), Naujoji nacionalinė galerija Berlyne (1968, architektas L. Miesas van der Rohe), Pompidou nacionalinis meno ir kultūros centras Paryžiuje (1977, architektai R. Rogersas, R. Piano, inžinierius G. Franchini, 1999 pastatas atnaujintas ir išplėstas), Sainsbury vizualiųjų menų centras Norwiche (1978, architektas N. Fosteris).
Muziejus Casa das Historias Cascaise (2009, architektas E. Souto de Moura)
20 a. pabaigos–21 a. pradžios žymesni muziejai: Nacionalinis romėnų meno Méridoje (1986, architektas R. Moneo), Luvro priestatas Paryžiuje (1989, architektas I. M. Pei); kartais muziejaus pastatas virsta savarankišku meno kūriniu (Guggenheimo muziejus Bilbao, 1997, architektas F. O. Gehry, Žydų muziejus Berlyne, 2001, architektas D. Libeskindas, Luvro muziejus Abu Dabyje, 2006–17, architektas J. Nouvelis).
Žydų muziejus Berlyne (2001, architektas D. Libeskindas)
1729
Lietuvoje
Lietuvoje nuo 16 a. muziejinių vertybių rinkiniai kaupti Lietuvos didžiojo kunigaikščio rūmuose, didikų dvaruose, 18–19 a. – Vilniaus universiteto numizmatikos, tapybos ir grafikos, botanikos, mineralogijos kabinetuose. Pirmasis specializuotas muziejaus pastatas – Baubliai Bijotuose (Šilalės rajono savivaldybė, 1812 įkūrė D. Poška).
Vytauto Didžiojo karo muziejaus rūmai (1936, architektai V. Dubeneckis, K. Reisonas, K. Krikščiukaitis)
Etnokosmologijos muziejus Kulionių kaime (Molėtų rajono savivaldybė, 1990, architektas V. Lisauskas, rekonstruotas 2008, architektai R. Krištapavičius, © LATGA, 2020, A. G. Gudaitis, skulptorius A. Kuzma, © LATGA, 2020)
20–21 a. pradžios žymesni muziejų statiniai: Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus rūmai Kaune (1936, architektai V. Dubeneckis, K. Reisonas, inžinierius K. Krikščiukaitis, dabar Vytauto Didžiojo karo muziejus ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rūmai), Šiuolaikinio meno centras Vilniuje (1967, architektas V. E. Čekanauskas), M. Žilinsko dailės galerija Kaune (1989, architektai E. Miliūnas, K. Kisielius, S. Juškys), Lietuvos jūrų muziejus Klaipėdoje (1979, architektas P. Lapė, L. Šliogerienė), Lietuvos etnokosmologijos muziejus šalia Molėtų (1990, architektas V. Lisauskas, rekonstruotas 2008, architektai R. Krištapavičius, A. G. Gudaitis, skulptorius A. Kuzma), MO muziejus Vilniuje (2018, architektas D. Libeskindas).
1729