mùzika (lot. musica < gr. musikē (technē) – mūzų menas), garsų menas, vienas žmogaus ir žmonių bendrijų estetinės saviraiškos bei savivokos būdų.
Bendroji apžvalga
Visuomenėje funkcionuoja kaip būtinoji trijų grandžių, kūrėjo–atlikėjo–suvokėjo (klausytojo), sistema, kurios I ir II arba III grandys gali suartėti, net sutapti. Muzika savaip modeliuoja judesį ir mąstymą, bendravimu išreiškia dvasinę būseną ir teikia pramogų, vienija klausančių arba atliekančių (ir giesme besimeldžiančių) dalyvių bendrijas, atspindi bei perteikia nemuzikines idėjas. Egzistuoja kaip taikomoji (buitinė, kariškoji muzika, apeiginė ar kita) ir vadinamoji grynoji muzika (vyrauja estetinė funkcija); ši dažnai siejasi su kitomis meno šakomis (poezija, šokiu, teatru, kinu, televizija), todėl grynoji dažnai suprantama ir kaip instrumentinė koncertinė muzika (joje dar išskiriama absoliučioji muzika ir programinė muzika). Vokalinė muzika dažnai turi ir antrąją, žodinę, meno raiškos pusę.
Socialiniu požiūriu muzika funkcionuoja kolektyvinio estetinio bendravimo (pvz., kaimas dainuoja), namų muzikavimo (mažam klausytojų ratui) ir koncertinio gyvenimo pavidalais. Pastaruosius du naujaisiais laikais sieja radijas ir televizija (koncerto klausomasi namie), t. p. įrašų pramonė. Pagal tam tikrą kultūrinę (civilizacinę) tradiciją muzika dar skirstoma į neužrašomąją ir užrašomąją (natomis).
Neužrašomoji muzika
Neužrašomoji muzika Europoje dažnai tapatinama su liaudies muzika. Ši egzistavo be natų rašto, kurį atstojo kolektyvinė kartų ir tautų atmintis (užrašinėta vėliau veikiau mokslo ir išsaugojimo reikalui, t. p. kompozitoriams norint pasinaudoti ta kultūros medžiaga). Neužrašomojoje, kuri dažnai nepagrįstai atskiriama nuo vadinamosios profesionaliosios muzikos, atrodytų esant daugiau spontaniškumo, nuolatinės kūrybos (improvizaciniai atlikimo būdai ir elementai arba dainų tekstų kaita, kai individualus dainininko įnašas paplinta plačiau), tačiau ir joje nusistodavo bei įsitvirtindavo pastovios formos, nekaitomi kūriniai, be jokio natų rašto turintys įsimenamą tvirtą konstrukcinį pagrindą (pvz., Europoje – lietuvių sutartinės). Azijos tautų kultūrose tvirtą klasikinės neužrašomosios (variantiškai improvizuojamos) muzikos pagrindą sudaro ragos, mukamai, kitos dermių, melodinių ir ritminių formulių sistemos. Europos ir Amerikos (ypač afroamerikietiškojoje atmainoje) profesionalioji improvizacinė kūryba iškėlė ir ištobulino gausias džiazo stilių atmainas.
Užrašomoji muzika
Užrašomosios muzikos kūrėjai Europoje 18–20 a. linko vartoti tautinius folklorinius motyvus, taip reikšdami savo kūrybos nacionalinę tapatybę. Tai padėjo formuotis profesinei nacionalinei muzikai (pvz., ispanų muzika, lietuvių muzika), jos kūrybos nacionalinėms mokykloms. Lietuvoje įtaigiausių minčių apie tai 20 a. pradžioje pareiškė kompozitoriai M. K. Čiurlionis, J. Gruodis.
Užrašomoji muzika, kad ir kiek jos kūrėjai būtų įsitikinę savo klausos išskirtinumu, kad ir kiek prie natų būtų detalizuojamos dar ir atlikimo nuorodos (tempas, dinamika, akcentai), niekada negali būti visa užrašoma vizualiniais ženklais. Atlikėjas kaskart suteikia individualių įgimto talento (garso kokybė), temperamento, visuminės interpretacinės kūrybos bruožų. Jis gali iškelti, išlaisvinti ir perteikti muzikoje glūdinčią energiją, įtaigauti klausytojus. Be to, susiklostė ir muzikos atlikimo meno kryptys, įtakingų pedagogų, svarbių mokymo institucijų puoselėjami bruožai, net nacionalinės atlikimo mokyklos.
20 a. muzikos komponavimo mene atsirado krypčių, paliekančių vis daugiau laisvės artistui scenoje ir net atsitiktinumui (aleatorika). Ankstesniais laikais, Europos Renesanso, baroko, klasicizmo epochose, atlikėjų gebėjimas improvizuoti taip pat buvo labai vertinamas, vartojami ir sąlyginio užrašymo (skaitmeninis bosas), ir dalies muzikos neužrašymo būdai (solistų kadencijos jų pačių nuožiūra).
Užrašomoji muzika – tai ir vadinamoji europocentristinė kryptis, turėjusi įtakos savo vertybių išaukštinimui pasaulyje ir stūmusi kitų civilizacinių krypčių profesionaliąją neužrašomąją muziką į tariamai žemesnį rangą, vertusi atsisakyti tapatybės ir asimiliuotis. Ši konkurencija, iškilusi kaip grėsmė ne europocentristinėms kultūroms, rėmėsi klaidingais vertinimo pagrindais ir tiesiog neišmanymu, galėjo būti lengvai siejama su rasizmu bei kolonializmu; per praėjusią pusę šimtmečio ji pamažu įveikiama. Nepakančią konkurenciją keičia sambūvis. Užrašomosios muzikos socialinių veiksnių sistemą dar papildo natų dauginimas, raštu pagrįstas mokymas, muzikologija. Ši reikšminga ir kaip neužrašomosios Rytų muzikos teorija ir filosofija.
Muzika bendriausia prasme yra visos gyvenimo meilės išraiškos atmainos. Muzika nuo seniausių laikų koduoja archetipines prasmes, o labiau apibrėžtais kultūrų raidos laikotarpiais išranda ir ištobulina ženklų sistemas metafizinio bei psichologinio turinio pranešimams. Taip muzika tampa žmonių susižinojimu. Anot senovės išminčių, muzika modeliuoja visą gyvenimą ir Visatą.
127