muziknė dramà (it. dramma per musica), sceninis muzikos kūrinys, operos žanro atmaina. Muzikine drama vadinamos operos, kuriose svarbiausia poetinis tekstas ir sceninis veiksmas. Atgimė 19 a. viduryje.
Bruožai, R. Wagnerio muzikinės dramos
Sceninio veiksmo eiga siejama su nenutrūkstama muzikos plėtote. Vengiama muzikos epizodų uždarumo, arijas pakeičia laisvos sandaros vokaliniai monologai, duetus – dialogų scenos.
Muzikinės dramos principus labiausiai išreiškė R. Wagneris sceniniuose muzikos veikaluose (Tristanas ir Izolda; Niurnbergo meisterzingeriai, tetralogija Nybelungo žiedas, Parsifalis), teoriškai pagrindė 1849–52 raštuose (ypač traktate Opera ir drama 1851). Muzikinėmis priemonėmis jis siekė sukurti tikrą dramą, kurioje sceninio veiksmo situacijas atitiktų veikėjų emocijų kaitos muzikinė raiška.
R. Wagneris iš esmės reformavo operą. Jo muzikinės dramos sukurtos meilės, nesavanaudiško pasiaukojimo, išsivadavimo iš kančių ir kitomis būdingiausiomis temomis pagal senovės germanų epo siužetus arba savo libretus. R. Wagneris naujai traktavo orkestrą ir vokalą. Mažiausiais struktūriniais muzikinės dramos vienetais tapo išplėtotos vientisos scenos. R. Wagneris kokybiškai išplėtė orkestro sudėtį, papildė naujais instrumentais, labai praturtino harmoniją, pakeitė melodikos charakterį. Jo melodika – tarpusavyje persipynę nesibaigiančių melodinių linijų sluoksniai. Vokalines partijas traktavo kaip instrumentines. R. Wagneris sceninėje muzikoje pirmasis ėmė gausiai vartoti leitmotyvus, reprezentuojančius veikėjus, išreiškiančius jų emocines būsenas, atspindinčius įvairius veiksmui reikšmingus objektus, gamtos reiškinius ir net abstrakčias idėjas.
R. Wagnerio muzikinės dramos turėjo didelės reikšmės tolesnei operos raidai (G. Verdi Otelas, Falstafas, R. Strausso Salomė, Elektra, M. Musorgskio, G. Puccini, C. Debussy, D. Šostakovičiaus operos), tačiau jose buvo vengta R. Wagnerio muzikinių dramų kraštutinumų. Vokalui grąžinta pirmenybė, sumažėjo leitmotyvų, jiems palikta pirminė funkcija – charakterizuoti operos veikėjus.
Muzikinė drama Lietuvos muzikoje
Muzikinės dramos bruožų turi kai kurios lietuvių kompozitorių operos (J. Juzeliūno Sukilėliai, E. Balsio Kelionė į Tilžę, V. Barkausko Legenda apie meilę, F. Bajoro Dievo avinėlis, B. Kutavičiaus Lokys).
L: A. A. Abert Claudio Monteverdi und das musikalische Drama Lippstadt 1954; R. Wagner Ausgewählte Schriften Leipzig 1982.
2309
2713