muziknė klausà, gebėjimas suvokti, įsivaizduoti ir atkurti muzikinio garso aukštį. Skiriama absoliučioji klausa ir reliatyvioji klausa. Plačiąja muzikalumo prasme muzikinė klausa – gebėjimas suvokti, įsivaizduoti ir atkurti muzikinio garso savybes (aukštį, trukmę, tembrą, stiprumą), tokių garsų sekas ir sąskambius, justi funkcinius garsų ryšius muzikos sistemoje ir kūrinyje. Kartais tokia muzikinė klausa pagal tam tikras savybes dar vadinama dermine, harmonine, polifonine, tembrine ir kitokia. Muzikinė klausa lavinama per muzikos praktiką. Pagrindinė lavinimo disciplina – solfedžio.
357