muziknė retòrika, muzikos komponavimo sistema, kurios principai buvo perimti iš retorikos mokslo. Muzikinė retorika gyvavo 16–18 a. Europos muzikoje.
Susiklostymas, raida
Svarbiausi retorikos dėsniai susiklostė antikos laikais (Aristotelis), jie buvo taikomi įvairioms mokslo bei meno šakoms (tarp jų ir muzikai). 16 a. besikeičiantis požiūris į muzikos ir poezijos santykį (V. Galilei 1581 siūlė grįžti prie senovės graikų monodinio giedojimo, akcentuodamas teksto suprantamumo klausytojui svarbą) lėmė retorikos dėsnių pritaikymą muzikai. 16–18 a. muzika buvo traktuojama kaip išraiškinga garsų kalba, lyginama su oratoryste. Kūrybos procesui pavadinti vartotas musica poetica terminas. Kūrėjas – musicus poeticus – pasak to meto teoretikų, turėjo kūrybiškai žvelgti į pasirinktą poetinį tekstą, praturtinti kūrinį retorinėmis muzikinėmis figūromis ir suteikti kompozicijai išraiškumo. Muzikinei retorikai atsirasti įtakos turėjo Baroko epochoje populiari afektų teorija.
Muzikinės figūros
Muzikoje pirmiausia buvo susidomėta retorinėmis puošmenomis (lotyniškai decoratio). 17 a. susiklostė dauguma muzikinių figūrų, kurios buvo artimos retorikoje nagrinėjamoms kalbos figūroms. Jų raiškos, vaizdavimo galimybes tyrė 16–18 a. muzikologai, tarp jų – J. Burmeisteris, A. Kircheris, Chr. Bernhardas, J. G. Walteris, J. Matthesonas, J. A. Scheibe, J. N. Forkelis. Jie suformavo ir išplėtojo mokymą apie retorines figūras, dar vadintą figūrų mokslu.
Retorinės figūros
Retorine figūra 16–18 a. muzikoje buvo vadinama melodinis arba harmoninis junginys, išreiškiantis tam tikrą afektą, nuotaiką ar atskirų poetinio teksto žodžių prasmę. Yra žinoma daugiau kaip 100 retorinių figūrų (kai kurios vartotos dar viduramžiais), kurioms rūšiuoti buvo siūlomos įvairios klasifikacijos. Pagal išreiškiamas prasmes, įvairaus pobūdžio objektus retorinės figūros skirstytos į išreiškiamąsias, ekspresyviąsias (dažnai perteikia kūrinio emocines, jausmines būsenas) ir vaizduojamąsias (konkretų objektą).
Dažniausiai vartotos figūros: anabasis (graikiškai kilimas; melodinis pakilimas), catabasis (lotyniškai nusileidimas), circulatio (lotyniškai sukimasis; melodijos bangavimas gretimais garsais), fuga (lotyniškai bėgimas; judėjimas smulkiomis natomis), exclamatio (lotyniškai sušukimas; melodinis šuolis aukštyn, dažnai sekstos intervalu), interrogatio (lotyniškai klausimas; pakilimas sekunda ar kitu intervalu sakinio pabaigoje), passus duriusculus (lotyniškai šiurkštus ėjimas; chromatinės gamos atkarpos vartojimas), saltus duriusculus (lotyniškai šiurkštus šuolis; melodijos šuolis, dažnai dideliu intervalu), abruptio (lotyniškai pertraukimas; pauzė; tyla, reiškianti mirtį, sukrėtimą), suspiratio (lotyniškai atokvėpis, atodūsis; melodiją pertraukiančios pauzės), catachrese (graikiškai piktnaudžiavimas; neteisingas disonanso sprendimas arba neišspręstas disonansas), parrhesia (graikiškai laisvumas; padidintų bei sumažintų intervalų vartojimas melodikoje ir harmonijoje) ir kita.
Raida 18 amžiuje
18 a. retorikos teorija tapo muzikos formos tyrimų pagrindu. Retorikos suformuoti oratoriaus kalbos parengimo ir formavimo principai, įsitvirtinus sampratai, kad muzika yra išraiški garsų kalba (J. Matthesono veikalas Tobulas kapelmeisteris 1739), buvo pritaikyti muzikoje. Jie buvo taikomi ir vokaliniams, ir instrumentiniams žanrams (ypač paskatino pastarųjų formavimąsi ir plėtotę, įtvirtindama retorikos logika pagrįstą kūrinio sąrangą). Muzikos teorija iš retorikos perėmė terminus, įvardijančius smulkiuosius formos darinius (motyvas, frazė, sakinys, periodas ir kita).
Muzikinė retorika Lietuvos muzikoje
Lietuvoje, manoma, muzikinės retorikos dėsnius kūryboje galėjo vartoti kompozitorius M. Kreczmeris, kuris buvo gerai susipažinęs su A. Kircherio veikalais.
L: R. Koženiauskienė Retorika: iškalbos stilistika Vilnius 1999; O. Zacharova Ritorika i zapadnoevropejskaja muzyka XVII–pervoj poloviny XVIII veka: principy, prijomy Moskva 1983; H. H. Unger Die Beziehungen zwischen Musik und Rhetorik im 16.–18. Jahrhundert Würzburg 2000.
42