mùzikos filosòfija, muzikos filosofinės prigimties, reikšmės ir vertybių tyrinėjimai. Atsižvelgdama į grožio ir meno filosofinių teorijų, jutiminio patyrimo ir istorinių vertinimų kontekstą, muzikos filosofija nagrinėja ontologinius (muzikos būtis ir jos apraiškų klasifikacija), epistemologinius (muzikos patirtis, pažintinės galios, reikšmė), aksiologinius (interpretacija, vertinimas, vertybė), funkcinius (muzikos funkcijų rūšys, vieta kultūroje ir visuomenėje) muzikos filosofinius klausimus.
Muzikos filosofijos idėjos kilo įvairiose kultūrose ir įvairiose mokslo srityse. Muzikos filosofija buvo sistemiškai plėtojama Europos kultūroje kaip muzikinės estetikos sritis. Muzikos filosofijos pamatines nuostatas suformavo senovės Graikijos filosofiniai mokymai. Pitagoro, Platono, Aristotelio ir jų sekėjų požiūris į kosmologinę muzikos prigimtį ir visuomeninį reikšmingumą atsirado svarstant harmonijos (visuotine ir muzikine prasme) ištakų ir muzikos etinio poveikio idėjas. Viduriniais amžiais muzikos filosofijoje įsitvirtino muzikos 3 rūšių hierarchijos samprata: musica mundana (kosminė muzika, pasaulio tvarka, arba harmonija), musica humana (žmonių muzika, sielos ir kūno tvarka) ir musica instrumentalis (skambanti sukomponuota muzika, pagrindusi muzikos teorinio pažinimo viršenybę prieš praktinį pažinimą). Tolesnę muzikos filosofijos plėtotę labiausiai veikė kūrybinė praktika: daugiabalsiškumas, notacija (viduriniais amžiais), tonali harmonija (tonalumas), opera (Barokas, Šviečiamoji epocha), instrumentinė muzika (romantizmas). Mimetinės muzikos (mimezė) prigimties ir jos simbolinių ryšių su tikrove sampratą keitė alegorinės muzikos semantinių galių (muzikos vaizduojamojo pobūdžio) ir jos poveikio (afektų teorija) interpretacijos. 18 amžiuje muzika buvo atsieta nuo tiksliųjų mokslų ir priskirta dailiesiems menams. 18 amžiaus pabaigoje iškilus instrumentinei muzikai sustiprėjo estetinės muzikos autonomija, muzikos estetika įsitvirtino kaip savarankiška filosofinio pobūdžio disciplina. Romantinės muzikos estetikoje susiklostė absoliučiosios muzikos idėja, suteikusi muzikai privilegijuotos meno kalbos statusą. Muzikos filosofijai buvo reikšmingas 18–19 amžiaus vokiečių filosofų (I. Kanto, G. W. F. Hegelio, A. Schopenhauerio, F. Nietzsche’s ir kitų) indėlis. Pavyzdžiui, G. W. F. Hegelis muziką laikė romantiškiausia meno forma, bet jos suklestėjimą vertino kaip atsitraukimą į abstrakciją ir esmės praradimą. Kitaip nei G. W. F. Hegelis, A. Schopenhaueris teigė, kad būtent muzika pajėgi aprėpti tai, ko neaprėpia racionalus pažinimas – pasaulio valios apraiškas ir siekius. Romantinėms muzikos idėjoms prieštaravo estetinio formalizmo muzikologijoje pradininkas E. Hanslickas. Veikale Apie muzikos grožį (Vom Musikalisch‑Schönen 1854) meno grožį jis siejo su specifinėmis meno raiškos priemonėmis.
20 amžiuje muzikos filosofijos raidai įtakos turėjo fenomenologija, hermeneutika, semiotika, postmodernioji filosofija. Muzikos filosofijos raidai įtakos turėjo filosofijos veikalai, sistemiškai tyrinėjantys muzikos kūrinio ontologinius klausimus (R. Ingardenas), reikšmes (S. K. Langer, Jungtinių Amerikos Valstijų kompozitorius, filosofas L. B. Meyeris, prancūzų muzikologas J.‑J. Nattiezas), sociokultūrines apibrėžtis (T. Adorno), muzikinės raiškos sąsajas su istorija ir tradicija, muzikos supratimo ir interpretacijos klausimus (C. Dahlhausas, Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų muzikos filosofas P. Kivy, Didžiosios Britanijos filosofas R. Scrutonas). Šiuolaikinei muzikos filosofijai (Didžiosios Britanijos kompozitorius L. Goehris, Didžiosios Britanijos muzikologas L. Krameris) būdinga tarpdalykiškumas ir kritinė disciplinos apžvalga, pabrėžiant muzikos sampratų istoriškumą, kultūros kontekstų įvairovę, poreikį tyrinėti muzikos filosofijos marginalizuotas sritis (tradicinė, popmuzika, atlikimo menas ir kita).
L: Muzika kaip kultūros tekstas / sud. R. Goštautienė Vilnius 2007; E. Hanslick Vom Musikalisch-Schönen Leipzig 1854; Th. W. Adorno Philosophie der neuen Musik Tübingen 1949; L. B. Meyer Emotion and Meaning in Music Chicago 1956; C. Dahlhaus Die Idee der absoluten Musik Kassel 1978; Contemplating Music: Source Readings in the Aesthetics of Music / sud. C. Dahlhaus, R. Katz 4 v New York 1987–93; R. Scruton The Aesthetics of Music Oxford 1997; L. Goehr The Imaginary Museum of Musical Works. An Essay in the Philosophy of Music Oxford 2007.
1782