mùzikos fòrma, muzikos estetikos ir muzikos teorijos esminė kategorija, vartojama muzikos kūrinių struktūrai, jos įvairiems aspektams apibūdinti.
Plačiąja (estetine) prasme muzikos forma yra muzikos kūrinio komponentų, garsinių fenomenų sustruktūrinta visuma, įkūnijanti kompozitoriaus kūrybinį sumanymą, muzikos idėją. Šia prasme muzikos forma yra priešprieša tiek pačiai garsinei medžiagai (muzikos kalbos elementams), tiek ir turiniui (muzikos semantiniam emociniam, idėjiniam aspektui). Muzikos forma ir muzikos turinys tarpusavyje neatskiriamai susiję: muzikos formos kokybė neišvengiamai lemia ir muzikos turinio kokybę.
Siauresne (teorine) prasme muzikos forma – muzikos kūrinio kompozicinė sandara. Apima teminius intonacinius ryšius (vadinamoji vidinė forma) ir muzikos epizodų (dalių, padalų) išdėstymą, jų proporcijas laike (vadinamoji išorinė forma). Abiem atvejais kiekvieno muzikos kūrinio forma yra individuali, nepakartojama. Muzikos suvokimo atžvilgiu kartais iškeliama muzikos formos ir struktūros priešprieša.
Siauriausia prasme muzikos forma – daugeliui muzikos kūrinių būdingas bendras struktūrinis tipas, modelis. Pagrindinės muzikos formos: dviejų dalių, trijų dalių forma, sonatos forma, variacijų, rondo formos. Dar skiriama ciklinė forma, dainos forma, kupletinė forma, baro forma, koncentrinė forma, arkos forma, (senovinė) koncertinė forma, atviroji, dualinė (senovinė dviejų dalių forma), dviguboji forma, laisvoji forma, mišriosios, momento formos, monociklinė forma.
Muzikos forma, kaip tam tikra muzikos kūrinių rūšis, atmaina, yra glaudžiai susijusi su muzikos žanru (pvz., fuga gali būti laikoma ir muzikos forma, ir muzikos žanru).
L: A. Ambrazas ir kt. Muzikos kūrinių analizės pagrindai Vilnius 1977; D. Palionytė Hermano Erpfo muzikinės formos koncepcija Vilnius 1993; E. Pauer Musical Form Boston 1978; K. O. Treibmann Strukturen in neuer Musik Leipzig 1981; V. Cholopova Muzyka kak vid iskusstva Moskva 1991, Formy muzykal’nych proizvedenij Sankt-Peterburg 1999; C. Kühn Formenlehre der Musik Kassel 41994; T. Kjuregjan Forma v muzyke XVII–XX vekov Moskva 1998.
2309