mùzikos mokỹklos yra pradinės, vidurinės, aukštesniosios ir aukštosios; dažnai turi šalies švietimo sistemai būdingų bruožų. Pradinėse muzikos mokyklose įgyjama bendrųjų muzikos žinių, pramokstama groti kuriuo nors muzikos instrumentu; vidurinėse, aukštesniosiose ir aukštosiose rengiami muzikai profesionalai (kompozitoriai, muzikologai, atlikėjai). Muzikos mokyklas pradėta steigti apie 16 a. pr. Kr. Egipte (garsiausia jų veikė Memfyje). Muzikos mokyklų buvo Kinijoje (nuo 11 a. pr. Kr.), senovės Graikijoje, Indijoje. Muzikos mokyklų turėjo Šiaurės ir Pietų Amerikos indėnų tautos (actekai, majai, inkai). Viduramžiais daugelyje Europos šalių giedotojus rengiančias muzikos mokyklas (Prancūzijoje ir Nyderlanduose buvo vadinamos metrizomis) laikė vienuolynai, katedros; viena reikšmingiausių buvo Giedotojų mokykla Romoje (įsteigta apie 600; pertvarkyta 1484); garsėjo Soissons’o ir Metzo muzikos mokyklos (abi Šiaurės Prancūzija). Nuo 13 a. tokias mokyklas turėjo ir kai kurie universitetai. Metrizos veikė iki Prancūzijos didžiosios revoliucijos (vien tik Prancūzijoje tada buvo apie 400); jose mokėsi geriausi 15–17 a. polifonijos kūrėjai. Daugelyje Europos šalių muzikos mokyklų funkcijas iš dalies atliko įvairios muzikos atlikėjų draugijos. 16 a. Italijoje iš našlaičių prieglaudų (jose buvo mokoma muzikos) pradėjo klostytis naujo tipo muzikos mokyklos – konservatorijos. Jos vėliau paplito beveik visose šalyse ir nuo 18 a. pasidarė aukštosios arba aukštesniosios muzikos mokyklos. Greta konservatorijų yra nemažai muzikos mokyklų, vadinamų akademijomis (Karališkoji muzikos akademija Londone, įsteigta 1822), institutais (Curtis muzikos institutas Filadelfijoje, įsteigtas 1924), koledžais (Karališkasis muzikos koledžas Londone, įsteigtas 1882) ir kitaip.
554