mùzikos psichològija, tarpdalykinė psichologijos ir muzikologijos sritis, teoriškai ir empiriškai tirianti ir aiškinanti muzikos garsų suvokimo, atsiminimo, išgyvenimo, atkūrimo, kūrimo psichologinius mechanizmus ir sutrikimus. Yra keletas bendrųjų gebėjimų (būdingų visiems sveikos klausos žmonėms), kurie ir sudaro bet kurios muzikinės veiklos (dainavimo, grojimo, šokio ir kitokios) pagrindą; tai muzikos garsų (tonų ir jų kombinacijų, ritmo, metro, intervalų, melodijos, harmonijos ir kitų muzikos elementų) jutimas ir suvokimas (muzikinė klausa), įsiminimas, laikymas ir atkūrimas (muzikinė atmintis), išgyvenimas, virtimas estetiniu jausmu arba emocija (muzikinė estetika). Kiti muzikiniai gebėjimai (pavyzdžiui, groti, dainuoti, suprasti, užrašyti muziką) yra svarbi muzikinio talento ir muzikalumo (muzikinio proto, arba intelekto) prielaida. Muzikinė klausa (gebėjimas justi ir atkurti muzikos garsų ir jų derinių aukštumą) yra dviejų rūšių: absoliučioji (įgimtas gebėjimas atkurti tonų aukštį nelyginant jo su žinomu tonu) ir reliatyvioji, arba santykinė (gebėjimas nustatyti garso aukštį lyginant jį su žinomu tonu, atkurti muzikinį intervalą). Absoliučioji muzikinė klausa svarbi, bet ne vienintelė didelio muzikalumo prielaida. Pavyzdžiui, rusų kompozitorius ir dirigentas P. Čaikovskis ir vokiečių kompozitorius ir muzikologas R. Schumannas neturėjo absoliučiosios klausos, bet tai netrukdė jiems kurti puikią muziką. Svarbesnė yra reliatyvioji muzikinė klausa, kuri gali būti ugdoma. Muzikinę atmintį sudaro girdimoji (garsų elementų ir jų pokyčių), emocinė (garsų estetinio aspekto išgyvenimo), motorinė (judesių sekos), regimoji (muzikos simbolių) ir žodinė loginė (muzikos loginės struktūros) atmintis.
20 amžiaus pabaigoje–21 amžiaus pradžioje grynoji, arba klasikinė, muzikos psichologija sparčiai plėtojosi, pradėta taikyti psichologinio tyrimo bei poveikio metodus visose muzikos kultūros ir net gyvenimo kokybės bei sveikatos srityse: koncertinis ir kasdienis (buitinis) muzikos klausymas dirbant, valgant, važiuojant ir kita, muzikos ritualai ir šventės, muzikavimo (grojimo ir dainavimo) įgūdžių formavimasis, muzikinio aktyvumo kitimas per visą žmogaus gyvenimą, muzikos vaidmuo formuojant asmenybę ir tapatybę, pirmenybės teikimą vienam ar kitam muzikos žanrui, muzikos ženklų skaitymas, muzikos kūrimo mechanizmas, muzikos taikymas neįgaliųjų reabilitacijai, jos psichoterapinis poveikis (muzikoterapija). Muzikinių gebėjimų sutrikimas dėl genetinių priežasčių arba smegenų pažeidimų, kai santykinai nesutrikusios elementarios klausos funkcijos, vadinamas amuzija. Ji dažniausiai kyla po dešiniojo pusrutulio smilkinio skilčių viršutinių dalių pažeidimo. Pažeidus kairiojo pusrutulio smilkinio sritį kyla muzikinė afazija (negebėjimas skaityti muzikos ženklų). Stipri ritminga muzika į epilepsiją linkusiam asmeniui gali sukelti epilepsijos priepuolį (muzikogeninė epilepsija – audiogeninės epilepsijos rūšis). Muzikinių gebėjimų ir smegenų ryšius, muzikavimo nervinius mechanizmus tyrinėja muzikos neuropsichologija.
Veikia tarptautinė Švietimo, muzikos ir psichologijos tyrimo draugija (Society for Education, Music and Psychology Research, įkurta 1972). Leidžiami žurnalai Psychology of Music (nuo 1973 Didžiojoje Britanijoje), Psychomusicology (nuo 1981), Music Perception (nuo 1982, abu Jungtinėse Amerikos Valstijose), metraštis Musikpsychologie (nuo 1984 Vokietijoje).
1868