mùzikos sociològija, tarpdalykinė sociologijos ir muzikologijos sritis, tirianti muzikos ir visuomenės ryšius. Muzikos sociologija nagrinėja muzikos vaidmenį visuomenėje, muzikos, kaip socialinės komunikacijos, ypatybes ir istorinę kaitą, socialinių procesų įtaką muzikos kultūros įvairioms sritims (kūrybai, atlikimui, sklaidai, vartojimui), socialinių struktūrų ir muzikinės raiškos formų ryšius ir sąveikas. Sociologijos požiūriu muzika visuomet turi socialinę funkciją, bet kuri muzikos raiškos forma yra sociali. Sociologizuota muzikos samprata apibrėžė muzikos sociologijai būdingus objektus: muzikinio gyvenimo socialiniai tyrinėjimai (muzikos kultūrų struktūros ir raidos socialinės ypatybės, kūrybos ir atlikimo socialinės funkcijos, muzikos poreikių ir vertybių socialinis kontekstas, muzika ir ideologija, muzikos industrija ir kita) ir muzikos socialinės analizės (socialinė ir muzikinė struktūrų homologija, muzikos socialinė reikšmė, muzika, kaip socialinė komunikacija, socialinės tapatybės sklaida muzikoje ir kita).
Savarankiškai muzikos sociologijai susiformuoti turėjo įtakos H. Spencerio, G. Simmelio, W. Dilthey, A. Schützo, vokiečių sociologo M. Weberio veikalai apie muziką. M. Weberio veikalas Racionalūs ir sociologiniai muzikos pagrindai (Die rationalen und soziologischen Grundlagen der Musik 1921) paveikė 20 a. žymiausio muzikos sociologo T. Adorno tyrinėjimus. Įvairiuose veikaluose ir straipsniuose T. Adorno apibrėžė ir išplėtojo tolesnei muzikos sociologijos raidai svarbias temas: muzikos istorijos ir visuomenės ryšį, muziką ir ideologiją, populiariosios muzikos socialinę funkciją, muzikos klausymosi socialinę tipologiją, muzikos kūrybos ir suvokimo socialinį pobūdį modernioje industrinėje visuomenėje, muziką ir kultūros industriją ir kita. Iki 20 a. 6–7 dešimtmečio muzikos sociologijoje vyravo Vakarų Europos akademinės muzikos tyrinėjimai (A. Silbermannas, Austrijos muzikos sociologas K. Blaukopfas, Kroatijos muzikologas I. Supičićius, Vengrijos ir vokiečių muzikologas T. Kneifas, Didžiosios Britanijos muzikologas H. Raynoras). 20 a. antroje pusėje kultūros studijų, socialinės antropologijos, lyčių studijų ir kitų humanitarinių ir socialinių mokslų sklaida paskatino tradicinės ir populiariosios muzikos sociologinę analizę. Etnomuzikologai J. Blackingas, M. Stokesas (abu Didžiosios Britanijos), Ch. M. Keilas, J. A. Lomaxas (abu Jungtinių Amerikos Valstijų) nagrinėjo pasaulio muzikos kultūrų ir socialinių procesų sąveikas, bendruomeninio muzikavimo ir socialinės komunikacijos ryšį, tradicinės muzikos formų socialumą. Populiariosios muzikos sociologiniai tyrinėjimai išplėtojo muzikos sociologijos tematiką ir analizės metodus. Pvz., Didžiosios Britanijos muzikologas S. Frithas tyrė, kaip populiarioji muzika padeda konstruoti tapatybę, nagrinėjo muzikos suvokimui taikomų estetinių vertinimo kategorijų socialinį kontekstą. Sociologiniu požiūriu analizuojant populiariąją muziką svarbus muzikologų P. Taggo (Kanada), R. Middletono (Didžioji Britanija), J. Shepherdo, P. Wicke’s (abu Kanados) indėlis. Reikšmingų muzikos sociologijos darbų parašė kritinės muzikologijos atstovai Ch. Smallas, T. DeNora, M. Paddisonas, G. Born (visi Didžiosios Britanijos), S. McClary (Jungtinės Amerikos Valstijos), J. Shepherdas.
Šiuolaikinės muzikos sociologijos disciplinos ribos neapibrėžtos, ji dažniausiai siejama su etnomuzikologijos tyrimais (1947 įkurta Tarptautinė tradicinės muzikos taryba, būstinė Kanberoje) ir populiariosios muzikos studijomis (1979 įkurta Tarptautinė populiariosios muzikos studijų asociacija, būstinė Liverpulyje).
L: Muzika kaip kultūros tekstas / sudarytoja R. Goštautienė Vilnius 2007; M. Weber Die rationalen und soziologischen Grundlagen der Musik München 1921; Th. W. Adorno Einleitung in die Musiksoziologie Frankfurt 1962; I. Supičić Elementi sociologije muzike Zagreb 1964; J. Blacking How Musical is Man? Seattle 1973; S. Frith Sound Effects: Youth, Leisure and the Politics of Rock’n’Roll London 1983; J. Shepherd Music as Social Text Cambridge 1991.
1782