mùzikos žánrai. Muzikoje žanras tipologizuoja profesionaliosios, populiariosios muzikos, džiazo, muzikos folkloro ir kitos muzikinės kūrybos praktiką. Žanro kategorija į tam tikrą vienovę abstrahuoja poetikos, kompozicijos, stilių ir technikų, klausytojų auditorijos ir atlikėjų sudėties požiūriu susietas kompozicijas. Įvairioms epochoms būdingi žanrai: daina, šokis, himnas, motetas, opera, koncertas, siuita, fuga, sonata, simfonija ir kiti. Žanro bendrieji požymiai susieja įvairių laikotarpių skirtingų kompozitorių kūrinius. Konkrečių žanrų istorinės sankaupos funkcionuoja kaip makroschemos, kurias sieja bendri stilistiniai, technologiniai formos sudarymo principai, vyraujančių atlikimo būdų bruožai. Pvz., viduramžių žanrų sistemai būdingi vokaliniai žanrai (psalmės, himnai, sekvencijos, mišios ir jų dalys, organumai, kačios, ankstyvieji motetai, konduktai, baladės ir kita). Baroko epochai atstovauja opera, oratorija, kantata, mišios, siuitos, trio ir solo sonatos, koncertas, fuga, variacijos, tokatos, fantazijos ir kiti muzikos žanrai. 20 a. muzikos postavangardo laikotarpiui būdinga senųjų žanrų sistemų transformuoti monožanrai (sonatos, koncertai, operos, styginių kvartetai), kompozitorių įvardyti ir neįvardyti poližanrai (operos oratorijos, operos baletai, koncertai simfonijos ir kita), neoprograminiai ir neapibrėžto žanro kūriniai, reprezentaciniai naujos žanrų sistemos monožanrai (instrumentinis teatras, vyksmas, akcija, hepeningas, multimedija, instaliacija, performansas ir kita). Elektroninė, intuityvioji, populiarioji ir kita naujoji muzika prognozuoja naujos žanrų sistemos atsiradimą.
960