mùzikų draugjos, muzikų profesionalų ir mėgėjų draugijos. Dažniausiai propaguoja muziką, skatina jos kūrimą, tyrimus, rengia koncertus, muzikinius vaidinimus.
Pirmosios atlikėjų muzikų draugijos buvo prancūzų trubadūrų (11–13 a.) ir vokiečių meisterzingerių (ypač 14–16 a.) gildijos, Gonfalonės bendrija (įkurta 1264 Romoje), Šv. Julijono brolija (veikė 1334–1774 Paryžiuje; jai priklausė menestreliai), Kristaus kančių brolija (įkurta 1402 Paryžiuje). Renesanso epochoje Italijoje, Prancūzijoje greta įvairias meno šakas globojančių humanitarinių draugijų (vadinamųjų akademijų) pradėjo kurtis specialios muzikos akademijos; kai kurios jų rengė koncertus. Su Florencijos kameratos veikla susijęs operos atsiradimas. Koncertų rengimu rūpinosi 17–18 a. Vokietijoje, Čekijoje, Šveicarijoje susikūrusios universitetų muzikų draugijos collegium musicum. Panašios į jas buvo ir Muzikos salės draugija Ciuriche (įkurta 1613), Londono draugijos – Senovinės muzikos akademija (įkurta 1710), Pilies draugija (įkurta 1742), Anakreonto draugija (įkurta 1766) ir Profesionalų koncertai (įkurta 1783), Muzikos draugija Edinburge (įkurta apie 1725), Paryžiaus draugijos – Dvasinis koncertas (įkurta 1725), Mėgėjų koncertai (įkurta 1770) ir Konservatorijos koncertų draugija (įkurta 1828), Muzikų darugija Vienoje (įkurta 1771). Choro muziką propagavo Dainavimo aakdemija Berlyne (įkurta 1791).
18 a. pabaigoje pradėta steigti vadinamąsias filharmonijos draugijas, rengiančias simfoninius koncertus; Londono filharmonijos draugijos vienas steigėjų (1813) buvo iš Lietuvos kilęs smuikininkas, kompozitorius ir dirigentas F. Janevičius. 19 a. atsirado choro muzikos atlikėjų draugijų (Šventoji harmonijos sąjunga, įkurta 1832 Didžiojoje Britanijoje; Visuotinė vokiečių muzikos sąjunga, įkurta apie 1859; Čekų giedotojų draugijų susivienijimas, įkurtas 1868). Nuo 19 a. vidurio paplito istorinės muzikų draugijos, skatinančios kompozitorių kūrybos tyrimus, leidimą ir atlikimą (Vokietijoje – Mozarto draugija, įkurta 1838, Bacho draugija, įkurta 1850, Händelio draugija, įkurta 1856, Wagnerio draugija, įkurta 1883; Didžiojoje Britanijoje – Händelio draugija, įkurta 1843, Bacho draugija, įkurta 1849, Purcello draugija, įkurta 1876; Prancūzijoje – Chopino draugija, įkurta 1911; Jungtinėse Amerikos Valstijose – Beethoveno draugija, įkurta 1918); pradėjo kurtis nacionalinės muzikų draugijos (Rusų muzikos draugija, 1859; Prancūzijos Nacionalinė muzikos draugija, 1871; Varšuvos muzikos draugija, 1871, su F. F. Chopino sekcija 1899–1927, kuri išaugo į atskirą draugiją; Britų muzikos draugija, 1918). Atsirado vieną kurią nors muzikos rūšį (senovinę, bažnytinę) propaguojančių muzikų draugijų.
20 a. išplėtė veiklą tarptautinės muzikų draugijos, tarp jų – Tarptautinė šiuolaikinės muzikos draugija (įkurta 1922), Tarptautinė autorių ir kompozitorių konfederacija (įkurta 1926), Tarptautinė liaudies muzikos taryba (įkurta 1947, nuo 1982 Tarptautinė tradicinės muzikos taryba), Tarptautinė muzikos taryba (įkurta 1949 UNESCO), Tarptautinė muzikos bibliotekų asociacija (įkurta 1951), Tarptautinė muzikos švietimo draugija (įkurta 1953), Europos konservatorijų, muzikos akademijų ir aukštųjų muzikos mokyklų asociacija (įkurta 1955), Etnomuzikologijos draugija (įkurta 1955), Tarptautinė garso ir audiovizualinių archyvų asociacija (įkurta 1969), Tarptautinė liaudies meno organizacija (įkurta 1979) ir kitos.
127