mùzikų draugjos Lietuvojè. 16–18 a. Vilniaus magistrato muzikantai ir muzikos instrumentų meistrai, manoma, buvo sudarę cechus (tokio cecho nuostatus buvo patvirtinęs Žygimantas Augustas).
Vieną seniausių žinomų muzikų draugijų ( vadinamųjų konfraternijų) apie 1630 Vilniuje įsteigė M. Geišas Elijaševičius. 18 a. veikė vadinamosios uzualistų (savamokslių muzikos atlikėjų) draugijos. 1818 Vilniuje veikė Muzikos bičiulių draugija (rengė koncertus labdaros tikslais; analogišką veiklą plėtojo M. K. Oginskio vadovaujama Labdarybės draugija), S. Moniuszkos 1854 įkurta Šv. Cecilijos draugija. 19 a. pabaigoje Vilniuje koncertus rengė Muzikos mėgėjų būrelis (1872–73), Muzikos draugija (1881–85), Muzikos ir dramos būrelis (1885–1911, veikė su pertraukomis), Rusų muzikos draugijos Vilniaus skyrius (1873–84 ir 1898–1915; turėjo muzikos mokyklą). 1884 veikė Kauno muzikos draugija.
Mažojoje Lietuvoje buvo vokiškų choro muzikos draugijų, lietuvių choro muziką propagavo kultūros draugija Birutė Tilžėje (1885–1914), Tilžės lietuvių giedotojų draugija (1895–1935); Rygoje veikė Aušra (1881–1914) ir Kanklės (1904–14). Lietuvoje tokios draugijos (Daina veikė 1899–1944 Kaune) buvo slaptos. Po 1904 Daina legalizavosi, atsirado naujų legalių muzikų draugijų – Vilniaus kanklės (veikė 1905–08), Aidas (veikė 1906–27 Panevėžyje), Varpas (veikė 1904–14 Šiauliuose), Rūta (1909–14 Vilniuje), Gabija (1909–20 Marijampolėje), Lyra (įsteigta 1912 Biržuose), Kanklės (1914–20 Rokiškyje), Kanklės (1916–40 Telšiuose).
Vilniuje (1920–39 okupuotas Lenkijos) veikė lenkų muzikų draugija Liutnia (iki 1940; turėjo teatrą). Vilniaus filharmonijos draugija, Vilniaus lietuvių meno ir literatūros draugija. Lietuvių muzikinėje veikloje dalyvavo K. Galkauskas, J. Sinius, A. Krutulys. Koncertus rengiančių lietuviškų muzikų draugijų buvo Sankt Peterburge, Maskvoje, Rygoje, Liepojoje, Odesoje, Varšuvoje, Krokuvoje, Lomžoje, Junginių Amerikos Valstijų (JAV) miestuose. Lietuvių muzikai remti JAV 1908 buvo įsteigtas Šerno muzikos fondas. Nuo 1911 veikia Šiaurės Amerikos lietuvių muzikos sąjunga (1934–2009 leido žurnalą Muzikos žinios). 1924 Lietuvių muzikos meno draugija San Paule (Brazilija) leido žurnalą Muzikos menas.
Pirmosios lietuvių profesionalų muzikų draugijos buvo Šv. Grigaliaus vargonininkų draugija (veikė 1907–14 Kaune; leido žurnalą Vargonininkas 1909–10) ir Lietuvių dailės draugijos Muzikos sekcija (veikė 1908–11 Vilniuje; įsteigta M. K. Čiurlionio iniciatyva, 1908 paskelbė lietuvių muzikos kūrinių konkursą; įvyko 1910). Lietuvių muzikiniu folkloru rūpinosi Lietuvių mokslo draugijos Dainų ir gaidų rinkimo komisija (1909–14). Kompozitorių kūrybą propagavo Čiurlionio kuopa (veikė 1913–15 Vilniuje) ir Sasnausko draugija (1916–17 Sankt Peterburge).
Po Nepriklausomybės paskelbimo 1918 greta nuo seniau veikusių darugijų (reikšmingiausia Daina) buvo įkurta Aida (veikė 1919–39 Klaipėdoje), Gabija (1922–28 Kaune), Klaipėdos giedotojų draugija (įsteigta 1923). Daugiau kaip 20 skyrių turėjo Klaipėdos krašto giedotojų draugijų sąjunga (1926–39). 1920–29 Kaune veikusi Lietuvių meno kūrėjų draugija (jos muzikų sekcija buvo itin veikli iki 1922) perėmė ir išplėtė J. Naujalio muzikos mokyklą (1920 suvalstybinta), įsteigė profesionalų operos teatrą (pavadintas Operos vaidykla; 1922 suvalstybintas), rengė koncertus, choro dirigentų ir vargonininkų kursus, šelpė užsienyje studijuojančius muzikus. 1924 įkurta Lietuvių menininkų muzikų draugija surengė pirmąją Lietuvos dainų šventę, organizavo kamerinės muzikos koncertus. Choro muzikos propagavimu rūpinosi nuo 1925 veikusi Lietuvos chorvedžių draugija. Šios draugijos veiklą nuo 1928 tęsė Lietuvos muzikos ir dainos centras, 1932 pertvarkytas į Lietuvos muzikų ir chorvedžių draugiją (nuo 1936 Lietuvos muzikų draugija; leido žurnalą Muzikos barai). Simfoninius koncertus rengė Lietuvos filharmonijos draugija (veikė 1928–34) ir draugijos principais 1934–35 veikęs Kauno Kudirkos simfoninis orkestras. Specialių tikslų siekė Šv. Cecilijos draugija (veikė 1924–40, 1926 leido žurnalą Muzikos aidai, 1933–34 – Vargonininkas; Šv. Cecilijos draugijos), Lietuvos kanklininkų draugija (veikė 1925–40), mėgino veikti Lietuvos muzikininkų progresistų draugija (nuo 1932; 1936 ji tapo Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos Lietuvos skyriumi). 1930 JAV buvo apie 100 nedidelių lietuvių muzikų draugijų. Kai kurie lietuvių muzikai (V. Bacevičius, V. Jakubėnas, J. Kačinskas, J. Karnavičius) priklausė tarptautinėms muzikų draugijoms.
1941 įkurta Lietuvos kompozitorių sąjunga (vienija kompozitorius ir muzikologus; SSRS okupacijos laikotarpiais iki 1989 vadinta LSSR kompozitorių sąjunga, buvo SSRS kompozitorių sąjungos padalinys). Ji yra Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos (narystė atnaujinta 1989; Lietuvos atstovė taryboje R. Goštautienė), Tarptautinės muzikologų draugijos (nuo 1992), Europos naujosios muzikos skleidėjų konferencijos narė (nuo 1993). 1987–99 veikusi Lietuvos muzikų draugija 1999 buvo pertvarkyta į Lietuvos muzikų sąjungą (leidžia žurnalą Muzikos barai). Dalis muzikų atlikėjų priklauso Lietuvos teatro sąjungai (įsteigta 1987, iki 1989 LSSR teatro veikėjų sąjunga). Lietuvoje veikia Čiurlionio draugija (įsteigta 1987), Lietuvos chorų sąjunga (įsteigta 1989), Lietuvos koncertinės veiklos vadybininkų asociacija (įsteigta 1992), Lietuvos country muzikos asociacija (įkurta 1995). Lietuvių muzikologai priklauso Europos etnomuzikologijos seminarui (nuo 1991), Tarptautinei liaudies meno organizacijai (nuo 1991; tarptautinių komisijų prezidiumų nariai R. Astrauskas ir Z. Kelmickaitė), Tarptautinei tradicinės muzikos tarybai.
127