Verbyckyj Mychailo (ukr. Михайло Вербицький, Mychaila Verbýckis) 1815 03 04Jawornik Ruski (Galicijos ir Lodomerijos karalystė, dabar Palenkės vaivadija, Lenkija; kitais duomenimis, Ulucz, dabar Pakarpatės vaivadija, Lenkija) 1870 12 07Młyny (Galicijos ir Lodomerijos karalystė, dabar Pakarpatės vaivadija, Lenkija), ukrainiečių kompozitorius, gitaristas, kunigas, tautinio atgimimo veikėjas.
Gimė graikų apeigų katalikų šeimoje. Nuo vaikystės M. Verbyckį globojo giminaitis Peremislio vyskupas Ivanas Snigurskis (1784–1847). Jo įkurtame katedros chore (1828) M. Verbyckis gavo muzikinio išsilavinimo pagrindus, susipažino su užsienio (F. J. Haydno, W. A. Mozarto, L. van Beethoveno) ir ukrainiečių (M. Berezovskio, D. Bortnianskio) kompozitorių kūryba. Nuo 1829 vyskupo kvietimu M. Verbyckį kompozicijos mokė čekų kompozitorius ir dirigentas Aloisas Nanke (mirė apie 1835). 1833 baigęs mokyklą M. Verbyckis įstojo į Lvovo kunigų seminariją, kelis kartus iš jos buvo pašalintas, 1850 baigė. Studijuodamas išmoko groti gitara, parašė pirmąjį gitaros vadovėlį Ukrainoje – Gitaros pamokos (Поученіє гітари 1835, rankraštis). Nuo 1856 kunigavo Młyny, užsiėmė pedagogine veikla (mokiniai – Viktoras Matiukas, 1852–1912, Porfyrijus Bažanskis, 1836–1920).
M. Verbyckiui skirto pašto ženklos fragmentas (Ukrainos paštas; 2015, dailininkas Serhijus Horobecis)
M. Verbyckiui skirtas pašto ženklas (Ukrainos paštas; 2015, dailininkas Serhijus Horobecis)
Kūryba
Sukūrė chorinės ir vokalinės (didžiausio populiarumo sulaukė dainos chorui), instrumentinės (12 orkestrinių rapsodijų, 2 polonezai), simfoninės (8 simfoninės uvertiūros, visos 1855–65) ir sakralinės (apie 40 kūrinių, tarp jų – Liturgija mišriam chorui, 1847) muzikos kūrinių. Laikomas ukrainiečių muzikinio teatro vienu pradininkų (sukūrė muziką daugiau kaip 20 teatro spektaklių; tarp jų – operetei Verchovyncai 1849, Mikolos Ustijanovičiaus libretas pagal J. Korzeniowskio pjesę Karpatų kalniečiai). Aranžavo liaudies dainų. Kūryba turi ankstyvojo romantizmo bruožų.
Apie 1863 sukūrė melodiją P. Čubynskio eilėraščiui. Ši daina su kiek pakeistais eilėraščio žodžiais pirmą kartą viešai nuskambėjo 1865 01 01 Lvove per operos spektaklį Karolio Geinčo Kazokų sugrįžimas iš Trapezunto (choras atliko dainą Dar nežuvo kazokų nei šlovė, nei laisvė). Daina su P. Čubynskio eilėraščio originaliais žodžiais Dar nežuvo Ukrainos nei šlovė, nei laisvė buvo atlikta 1865 03 10 Peremislyje vykusiame T. Ševčenkos atminimo vakare. M. Verbyckio sukurta daina greitai išpopuliarėjo ir tapo ukrainiečių tautinio atgimimo vienu simbolių. 1917–20 buvo Ukrainos Liaudies Respublikos himnas. Paskelbus Ukrainos nepriklausomybę, 1991 12 05 himnas pirmą kartą atliktas per Ukrainos Aukščiausiosios Rados posėdį ir netrukus tapo oficialiu Ukrainos valstybės himnu Dar nežuvo Ukraina! (Šče ne umerla Ukraina! / Ще не вмерла Україна!; 1992 01 15 patvirtinta himno muzika, 2003 03 06 – tekstas).
Atminimo įamžinimas
M. Verbyckio paminklas Lvove (bronza, granitas, 2015, skulptoriai Andrijus ir Volodymyras Suchorskiai, architektas Volodymyras Stasiukas)
M. Verbyckis palaidotas Švč. Dievo Motinos Globėjos, arba Pokrovo, cerkvės Młyny šventoriuje. Virš jo kapo 2005 pastatyta koplyčia‑panteonas (architektas Ivanas Kovalenko). 2015, minint kompozitoriaus 200‑ąsias gimimo metines, Lvove pastatytas M. Verbyckio paminklas (skulptoriai Andrijus ir Volodymyras Suchorskiai, architektas Volodymyras Stasiukas), Ukrainos paštas išleido M. Verbyckiui skirtą pašto ženklą (dailininkas Serhijus Horobecis), Ukrainos bankas – proginę 2 grivinų nominalo monetą (dailininkas Mikola Kočubėjus, skulptoriai Volodymyras Demjanenko, Volodymyras Atamančukas).
1729
-Ukrainos himnas