Mýkolas, galingiausias iš arkangelų. Šventasis (šventė Katalikų bažnyčioje – rugsėjo 29, Stačiatikių – rugsėjo 6).
Biblijoje ir rabiniškojoje literatūroje
ST paminėtas 3, NT – 2 kartus. Daugiausia apie Mykolą (hebrajų kalba Mikhael – kas kaip Dievas) kalbama deuterokanoninėje ir vėlesnėje judėjų bei krikščionių literatūroje. Danieliaus knygoje Mykolas minimas kaip vienas vyriausių dangaus didžiūnų (angelų sargų), žydų tautos globėjas ir gynėjas, padedantis Danieliui apsireiškusiai dangiškajai būtybei kovoti su Persijos ir Graikijos dangaus didžiūnais (Dan 10, 13. 20), vesiantis dangiškąsias galybes į kovą su blogio jėgomis (Dan 12, 1), kad būtų išlaisvinta žydų tauta. Pasak šios knygos, kiekviena tauta turi dangaus didžiūną kaip savo sargą, o jų tarpusavio santykiai atsispindi žemės tautų tarpusavio santykiuose. Vėlesnėje rabiniškojoje literatūroje Mykolas vaizduojamas kaip Izraelio gynėjas prieš Ezavą (Romos metafora).
Mykolas (Rafaelis, Šv. Mykolas ir slibinas, 1505, aliejus, Luvras Paryžiuje)
Apokrifuose
Apokrifinėje literatūroje Mykolas yra ir žmonių užtarėjas (Danieliaus testamentas 6, 2, Izaijo pakilimo į dangų lotyniška versija, 9, 23, Pauliaus apokalipsė 42). Plėtota mintis, kad Mykolas yra ir šventųjų raštų globėjas, tarpininkavęs ant Sinajaus kalno, kai Dievas apreiškė Mozei Torą (Mozės apokalipsės graikiška versija, Jubiliejų knyga 1, 27, Izaijo pakilimas į dangų 11, 21, Palestiniškasis Išėjimo knygos targumas 24, 1, Didysis Pakartoto Įstatymo knygos komentaras 11, 10), dieviškųjų slėpinių pranašams atskleidėjas. Abraomo testamente (19) Mykolas atlieka ir sielų lydėtojo į pomirtinį gyvenimą funkcijas. Barucho apokalipsėje (etiopiškajame variante 9,5) Mykolas teisiesiems atveria rojaus vartus. Kituose apokrifuose Mykolas dažniausiai vaizduojamas stovintis šalia Dievo sosto.
Krikščionybėje
Krikščionybėje Mykolas tapo Naujojo Izraelio globėju, laikų pabaigoje kovosiančiu su didžiuoju slibinu (šėtonu) ir jo angelais (Apr 12, 7–10). Kitos Mykolo funkcijos – saugoti gyvybės medį prie rojaus vartų ir globoti visus krikščionis (nuo vidurinių amžių – ir visą Bažnyčią); kovoti su šėtonu; nuo piktųjų jėgų gelbėti tikinčiųjų sielas, ypač mirties valandą; mirusiųjų sielas vesti į Paskutinį teismą. Krikščionybėje ir islame kai kurias funkcijas, judaizme priskirtas Mykolui, atlieka Gabrielius: apreiškimas Marijai (Lk 1, 26), šventųjų raštų apreiškimas pranašui Mahometui. Ikonografijoje dažniausiai vaizduojamas Paskutinio teismo siužetuose: sparnuotas, su šarvais, kaip kitų arkangelų – Rapolo ir Gabrieliaus – vadas, laikantis teisingumo svarstykles mirusiųjų sieloms sverti. Kai Mykolas vaizduojamas vienas, – visada sparnuotas (tuo skiriasi nuo slibino nugalėtojo šv. Jurgio), amžinai jaunas ir labai gražus, šėtonas pusiau žmogaus ar drakono pavidalo guli po jo kojomis, o Mykolas rengiasi jį persmeigti. Lietuvių tautodailėje Mykolas vaizduojamas aiškiais ikonografiniais bruožais. Atributai – skydas, kalavijas, ietis.
565
arkangelas Mykolas