Ognskis Mykolas Kazimieras 1728 ar 1730Varšuva 1800 01 31Varšuva, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos valstybės ir karo veikėjas, meno mecenatas, kompozitorius. Iš Oginskių. Vedęs Aleksandrą Čartoriską iš didikų Čartoriskių giminės tapo vienu įtakingiausių Abiejų Tautų Respublikoje. 1764 kandidatavo į valdovo sostą. 1753–61, 1782–87 studijų ir diplomatiniais reikalais lankėsi Vakarų Europoje. 1764–68 buvo Vilniaus vaivada, 1768–93 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas. 1771 prisijungė prie antirusiškos Baro konfederacijos, todėl caro valdžios buvo konfiskuoti tie jo dvarai, kurių žemės per Abiejų Tautų Respublikos I padalijimą (1772) atiteko Rusijos imperijai. 1771 M. K. Oginskio daliniai sumušė Rusijos kariuomenę, bet netrukus buvo sumuštas A. Suvorovo ir emigravo į užsienį; 1774 grįžęs prisidėjo prie valdovui ir Nuolatinei Tarybai priešiškos opozicijos.
Mykolo Kazimiero Oginskio portretas (aliejus, 18 a., nežinomas dailininkas, Lietuvos dailės muziejus)
Mykolo Kazimiero Oginskio portretas (aliejus, 1790–92, dailininkas Franzas Josephas Pitschmannas, Varšuvos nacionalinis muziejus)
Per Ketverių metų seimą (1788–92) buvo sąjungos su Prūsija šalininkas. Nesėkmingai vadovavo mūšiams per 1792 Abiejų Tautų Respublikos–Rusijos karą, buvo nušalintas nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės vado pareigų; dėl to prisidėjo prie prorusiškos Targowicos konfederacijos. Slanime pasistatydino puošnią rezidenciją. 1777–82 veikė jo įsteigta spaustuvė. Sukūrė operų, polonezų, piešė, globojo muzikus, artistus, dailininkus; išleido pasakų, dainų ir poezijos rinkinių (Pasakos ne pasakos – Bajki i nie bajki 2 dalys 1788). Steigė pramonės įmones. Jo lėšomis 1767–83 iškastas Nemuno–Pripetės kanalas (Oginskio kanalas).
M. K. Oginskio Istorinių ir pamokomų apysakų antraštinis lapas (1782 išleista Varšuvoje Slanimo gyventojo slapyvardžiu; Lenkijos mokslų akademijos Literatūros tyrimų institutas Varšuvoje)
415
2454