Žilnskas Mykolas 1904 09 29Smailininkai (Kalvarijos vlsč.) 1992 02 09Vilnius (palaidotas Kaune), lietuvių valstybės tarnautojas, verslininkas, kolekcininkas, meno mecenatas.
Mykolas Žilinskas (dešinėje), Romualdas Budrys ir neatpažinta moteris apžiūrinėja tapybos darbus (1982)
1925–29 studijavo Lietuvos universiteto Humanitariniame fakultete, 1932 baigė Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakultetą. Nuo 1925 rašė straipsnius Lietuvos aidui, Trimitui, Ūkininko patarėjui, Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių spaudai, redagavo Vyriausybės žinias, Kriminalistikos žinyną. Buvo Lietuvos šaulių sąjungos, Vilniaus vadavimo sąjungos narys. Nuo 1927 dirbo Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijoje. Nuo 1933 Valstybės saugumo departamento Spaudos skyriaus viršininkas. Nuo 1936 Ministrų Kabineto kanceliarijos viršininkas. Buvo gabus verslininkas; praturtėjęs nusipirko namą Kauno senamiestyje ir dvarą Abromiškėse (buvo pradėjęs rinkti dailės kūrinius, kuriais ketino išpuošti dvarą ir atidaryti jį poilsiautojams).
1940 pasitraukė į Prancūziją, vėliau įsikūrė Berlyne. 1942–43 studijavo teisę Berlyno Humboldtų universitete. 1945 persikėlė į Daniją, 1946–48 studijavo Sorbonoje Paryžiuje, 1950 grįžo į Vakarų Berlyną. Čia užsiėmė įvairiomis verslo šakomis, t. p. ėmė garsėti kaip aktyvus žymiausių pasaulio meno aukcionų dalyvis. 1989–90 gyveno Kaune. Gyvendamas išeivijoje, M. Žilinskas sukaupė didelę ir vertingą dailės kūrinių kolekciją, kurios pagrindą sudaro 16–20 a. Europos šalyse sukurti meno kūriniai (daugiausia vokiečių dailininkų). Itin vertinga kolekcijos dalis – išeivijos dailininkų (P. Domšaičio, A. Veščiūno, V. Kasiulio) kūriniai. Kolekciją jis padovanojo Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui. Apie 1953 M. Žilinskas parašė laišką į Lietuvą, siūlydamas padovanoti 30 dailės kūrinių ir prašydamas pagalbos į Sibirą ištremtoms savo seserims, bet atsakymo nesulaukė (vėliau seserims į Lietuvą vis dėlto buvo leista grįžti). Nuo 1971 su LSSR vyriausybės įpareigojimais pas M. Žilinską pradėjo lankytis Kultūros ministerijos ir Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus atstovai (V. Jakelaitis, P. Gudynas, kiti).
1974 į Kauną atgabenus pirmuosius eksponatus, Nacionaliniame M. Čiurlionio dailės muziejuje įsteigtas Mykolo Žilinsko kolekcijos skyrius (dabar sektorius), kuriame dabar saugomi 1685 dovanotieji meno kūriniai, M. Žilinsko asmeninė biblioteka, memorialiniai daiktai ir archyvas. Kolekcija buvo pervežama rizikingomis sąlygomis (gabenta dalimis keliasdešimt kartų, nėra jokių kelionių dokumentų). Prie pervežimo prisidėjo LSSR KGB, vertinusi tai kaip Vakaruose esančių kūrinių pervežimą į SSRS (1986 KGB dokumentuose M. Žilinskas minimas Konsulo slapyvardžiu; iki pat 1991 vestoje KGB byloje vėliau pažymėta, kad jis yra priešiškas sovietų valdžiai ir su saugumu nebendradarbiaus). Kolekcija baigta vežti jau nepriklausomoje Lietuvoje.
1979 Kaune atidaryta M. Žilinsko dovanai skirta galerija. Paaiškėjus, kad galerija nesutalpina visų kūrinių, 1989 buvo atidaryta nauja galerija, pavadinta M. Žilinsko vardu.
M. Žilinskas apdovanotas Vytauto Didžiojo 5 laipsnio ordinu ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu. Apie kolekciją sukurtas televizijos filmas Kauno paveikslų galerija (režisierius Vytautas Dabašinskas, 1981), dokumentinis filmas Šimtmečio kontrabanda. Paskutinis reisas (režisierė Gražina Sviderskytė, 2004).
Mykolas Žilinskas (dešinėje) ir Romualdas Budrys Trakuose (1982)
L: V. Jakelaitis. Mykolas Žilinskas: Jis apie save, mes apie jį Vilnius 1994.
K. Bogdanas. M. Žilinsko biustas (1981; © LATGA, 2020)