Mýkolo Sležẽvičiaus vadováujama Vyriausýbė 1918–1919
1918 12 pabaigoje Lietuvos teritorijos dalį užėmus bolševikams ir šalyje nesant aukščiausiųjų pareigūnų – Vyriausybės vadovo A. Voldemaro ir Lietuvos Valstybės Tarybos Prezidiumo pirmininko A. Smetonos (Berlyne, vėliau Paryžiaus taikos konferencijoje jie bandė užsitikrinti paramą Lietuvos kovai prieš lenkus ir bloševikus), Lietuvos Valstybės Taryba pasiūlė naują Vyriausybę sudaryti kairiesiems.
Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos posėdyje ministru pirmininku pasirinktas M. Sleževičius, 1918 12 27 Lietuvos Valstybės Tarybos Prezidiumas patvirtino jo pateiktą pirmosios Lietuvos koalicinės Vyriausybės sudėtį (lentelė). Vyriausybėje dirbo kairieji – trys Lietuvos socialdemokratų partijos atstovai (M. Biržiška, A. Janulaitis, J. Paknys), du socialistai liaudininkai demokratai (M. Sleževičius, J. Vileišis) ir gudų socialistas (J. Varonka), dešinieji – du Lietuvių krikščionių demokratų partijos (V. V. Čarneckis, A. Stulginskis), po vieną Santaros (P. Leonas), Tautos pažangos partijos (J. Tūbelis) atstovą, trys nepartiniai (J. Šimkus, J. Šimoliūnas, M. Velykis). Be to, Vyriausybei priklausė viceministrai ir ministrai, deleguoti į užsienį – krikščionis demokratas Z. P. Starkus, du Tautos pažangos partijos atstovai (M. Yčas, A. Voldemaras) ir du tautinių mažumų atstovai (S. Rozenbaumas, J. Vygodskis).
M. Sleževičius ir jo vadovaujamos Vyriausybės nariai (iš kairės: J. Šimoliūnas, J. Vileišis, J. Yčas, M. Velykis, J. Šimkus, M. Sleževičius, J. Tūbelis, P. Leonas, valstybės kontrolierius Kostas Daugirdas; Lietuvos centrinis valstybės archyvas)
1
*ministras nebuvo paskirtas
M. Sleževičiaus Vyriausybė pasižymėjo socialiai orientuota politika – siekdama mažinti bolševizmo idėjų populiarumą tarp skurdžiausiai gyvenančių žmonių, pradėjo ruoštis įgyvendinti žemės reformą, reguliuoti darbo santykius, darbo apsaugą, rūpintis darbininkų padėtimi, įvesti 8 val. darbo dieną.
Svarbiausias naujosios Vyriausybės politinis uždavinys turėjo būti rinkimų į Steigiamąjį Seimą ir antros valstybės konferencijos (Lietuvių konferencija) organizavimas. 1918 12 29 Vyriausybė paskelbė pirmąjį atsišaukimą, raginantį stoti į savanorių būrius, kuris paskatino daug Lietuvos vyrų eiti ginti pavojuje atsidūrusią tėvynę (Nepriklausomybės karas).
Vis dėlto 1919 01 02 M. Sleževičiaus sprendimas palikti Vilnių dėl lenkų ir bolševikų spaudimo pakirto visuomenės pasitikėjimą. Nuo Vyriausybės veiklos pradžios buvusi akivaizdi trintis dėl neatskirtų Vyriausybės ir Lietuvos Valstybės Tarybos Prezidiumo kompetencijų paaštrėjo, labiausiai nesutarta dėl įtakos kariuomenei ir komendantūroms. Labiau dešinioji Lietuvos Valstybės Taryba norėjo tęsti šalyje karo padėtį ir palaikė komendantus, kurie dažnai savo nuožiūra susidorodavo su bolševikų palaikymu įtariamais kairiaisiais. Labiau kairioji Vyriausybė nenorėjo plėsti karo komendantų įgaliojimų. 1919 03 10 M. Sleževičiaus vadovaujama Vyriausybė atsistatydino.
-Antroji Vyriausybė; -Sleževičiaus Vyriausybė; -antrasis Ministrų Kabinetas; -Sleževičiaus Ministrų Kabinetas; -M. Sleževičiaus Vyriausybė; -M. Sleževičiaus Ministrų Kabinetas
884