Mýkolo Sležẽvičiaus vadováujama Vyriausýbė 1919
Sudaryti ketvirtąją Lietuvos Valstybės Vyriausybę pasiūlyta jau patyrusiam M. Sleževičiui (Mykolo Sleževičiaus vadovaujama Vyriausybė 1918–1919). Atsimindamas komplikuotus santykius su Lietuvos Valstybės Tarybos (LVT) Prezidiumu, jis pareikalavo institucinių reformų. Vietoj trijų asmenų LVT Prezidiumo įsteigta Valstybės Prezidento institucija. 1919 04 04 A. Smetona, kaip buvęs LVT Prezidiumo pirmininkas, išrinktas Prezidentu ir 1919 04 12 jis patvirtino sudarytą Vyriausybę (lentelė). Koalicinėje Vyriausybėje dirbo penki Tautos pažangos partijos atstovai (A. Voldemaras, A. Merkys, L. Noreika, J. Tūbelis, J. Šernas), po du Lietuvių krikščionių demokratų partijos (V. V. Čarneckis, A. Stulginskis), Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos (M. Sleževičius, J. Vileišis) ir Lietuvos socialdemokratų partijos (S. Kairys, J. Paknys) atstovus, vienas Santaros atstovas (P. Leonas), vienas nepartinis (J. Šimkus), du tautinių mažumų atstovai (M. Soloveičikas, J. Varonka).
M. Sleževičiaus Vyrausybė, iš kairės sėdi – valstybės kontrolierius J. Zubrickas, J. Paknys, P. Leonas, M. Sleževičius, A. Merkys, S. Kairys, J. Vileišis, stovi – A. Stulginskis, J. Šernas, V. V. Čarneckis, reikalų vedėjas T. Petkevičius (1921, Kaunas; Lietuvos centrinis valstybės archyvas)
1
Dėl komplikuotos tarptautinės padėties Vyriausybės darbas nebuvo sklandus. Vyriausybės kairiesiems ir dešiniesiems nariams ypač sunkiai sekėsi sutarti dėl požiūrio į asmenis, bendradarbiavusius su bolševikais (dešinieji siūlė visus juos atiduoti karo lauko teismui). Dėl lėšų stokos ketinta mažinti ministerijų skaičių. todėl tiek kairieji, tiek dešinieji siekė išsaugoti savo valdomas ministerijas. Principinių nesutarimų kilo ir dėl užsienio politikos – pradėti taikos derybas su Sovietų Rusija ar ne (kairiųjų Vyriausybėje buvo daugiau, jų nuostata derėtis nusvėrė). Dėl probleminių M. Sleževičiaus santykių su kai kuriais kariuomenės veikėjais Vyriausybei nuolat grėsė karinis perversmas. 1919 03 25 kairiųjų daugumai Vyriausybėje pavyko pasiekti, kad kariuomenės vadas taptų atskaitingas ministrui pirmininkui. Dėl šio nutarimo iš Vyriausybės pasitraukė Tautos pažangos partijos atstovai. Istoriko Č. Laurinavičiaus nuomone, Vyriausybės kairieji būtų galėję dar labiau sustiprinti pozicijas Vyriausybėje įtraukdami daugiau savų žmonių, bet tam nebuvo lemta įvykti. Vyriausybę pasiekė žinia, kad Lietuvą de facto pripažino Jungtinė Karalystė. Su M. Sleževičiumi susitikęs britų atstovas pareiškė savo šalies nepasitenkinimą Lietuvos pasirinkta užsienio politikos kryptimi (derėtis su Sovietų Rusija) ir dešiniųjų pasitraukimu iš Vyriausybės. Kone tiesioginis britų spaudimas tapo pagrindine M. Sleževičiaus atsistatydinimo priežastimi. Ministro pirmininko pasitraukimą paskatino ir Vyriausybės socialdemokratai bei krikščionys demokratai ministrai – pirmieji nenorėjo imtis atsakomybės dėl ministerijų naikinimo, antrieji reikalavo, kad Vyriausybėje būtų bent vienas Tautos pažangos partijos atstovas.
Prezidentas A. Smetona siūlė M. Sleževičiui toliau eiti Ministro Pirmininko pareigas, jei jis išstos iš liaudininkų partijos, o užsienio reikalų ministru paskirs A. Voldemarą. M. Sleževičius principingai atsisakė vykdyti šias sąlygas ir atsistatydino.
-Sleževičiaus Vyriausybė; -Ketvirtoji Vyriausybė
884