„Nabis“ (pranc. < hebr. nāvi – pranašas), 19 a. pabaigos–20 a. pradžios prancūzų dailininkų grupuotė, veikusi Paryžiuje. 1889 įkūrė P. Sérusier, su M. Denis jis pagrindė Nabis teorines nuostatas. Branduolį sudarė Juliano akademijos auklėtiniai: P. Bonnard’as, H.‑G. Ibelsas, R. Piot, P. Ransonas, K.‑X. Rousselis, J. É. Vuillard’as. Vėliau prisijungė M. Ballinas, G. Lacombe’as, A. Maillolis, J. Ripplis‑Rónai, F. Vallottonas, J. Verkade. Pavadinimo autorius – prancūzų poetas H. Cazalisas.
F. Vallotton. Raudonasis kambarys (tempera, 1898, Kantono dailės muziejus Lozanoje)
Nabis priešinosi akademizmui, neigė iliuzionistinius natūros imitavimo metodus, akcentavo plastinę paveikslo sandarą, siekė formos aiškumo ir paprastumo. Įkvėpėju laikė P. Gauguiną, sekė Pont‑Aveno mokykla, t. p. P. Cézanne’o, O. Redono, P. C. Puvis de Chavannes’o kūryba. Nabis įtaką padarė primityvistų (primityvioji dailė) kūriniai, japonų medžio raižiniai, Vakarų Europos viduramžių dailė, prancūzų liaudies menas, religinės idėjos ir mistiniai mokymai. Nabis atstovai kūrė molbertinius paveikslus, juose dažniausiai vaizdavo supoetintus kasdienio gyvenimo vaizdus, vyrauja interjerų, miesto aikščių, parkų motyvai (F. Vallottono, É. Vuillard’o, P. Bonnard’o kūriniai). Tapė paveikslus religiniais motyvais (P. Sérusier, M. Denis kūriniai). Nemažai sukurta taikomosios ir monumentaliosios dailės kūrinių (freskų, vitražų), plakatų, afišų, knygų iliustracijų, scenovaizdžių.
Nabis kūriniams būdinga dekoratyvumas, apibendrintos formos, lokalios spalvos, harmoningas koloritas, ritmiška kompozicija, ornamentikos, muzikalių kontūrinių linijų naudojimas. Nabis narių kūryba artima art nouveau stiliui, simbolizmui, turi intymizmo bruožų. Turėjo įtakos 20 a. dailės (ypač taikomosios, bažnytinės) raidai.
2648