nãcija (lot. natio – tauta), modernióji tautà, žmonių bendrija, susidariusi jų istorinės praeities, kultūrinio paveldo, bendros kilmės mito, materialiosios ir dvasinės kultūros, teritorijos, dažniausiai ir kalbos bendrumo pagrindu. Daugumos tyrinėtojų manymu, nacijos, kaip plataus ir daugialypio reiškinio, sąvoką vienareikšmiškai apibūdinti yra sudėtinga, nes nevisiškai aiškus jos ir tautos sampratos santykis.
Nacijos, kaip suverenios pilietinės arba politinės bendruomenės, sąvoka įsitvirtino 18 a. pabaigoje Prancūzijos revoliucijos laikotarpiu. Vykstant modernizacijos procesams Europoje – socialinių struktūrų, ekonominių sistemų, politikos modelių, kultūrų kaitai – nacijos samprata 18 a. pabaigoje–19 a. žymėjo esmines permainas: agrarinė visuomenė tapo industrine, keitėsi ir skaidėsi socialiniai sluoksniai, senąjį elitą (aristokratiją) pakeitė naujasis (buržuazija), kito politinės sistemos (monarchijos prarado ankstesnes pozicijas), vyko sekuliarizacija, Bažnyčia ir religija neteko ankstesnio vaidmens. Naujųjų laikų valstybėse susidarius bendrai valdymo, masinio švietimo sistemai, rinkai, vietoj vietinio savitumo arba kartu su juo išplito kultūros ir kalbos vienovė, bendros pilietinės normos, bendra savimonė. Taip nacijos susidarė Europoje (pvz., Vokietijoje ir Italijoje, kurios ilgą laiką gyvavo kaip atskirų valstybių konglomeratai) ir išeivių iš jos kolonijose – Amerikoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje. Azijoje ir Afrikoje tokia nacijos samprata perimta iš Europos 20 a. antroje pusėje vykstant dekolonizacijai ir kuriantis nepriklausomoms valstybėms.
Kai kurias nacijas (pvz., indų, kinų, nigeriečių, gvatemaliečių, meksikiečių, ispanų, Jungtinių Amerikos Valstijų amerikiečių, kanadiečių, šveicarų ir kitas) sudaro kelios ar net keliolika etninių bendrijų, kurių bendra tapatybė grindžiama (valstybės diegiama) politiniu bendrumu ir pilietybe (pilietiškumu). Dėl etninių, regioninių, religinių skirtumų ir dėl to kylančių krizių ar konfliktų nacija gali suskilti į naujus nacionalinius darinius. Pastaraisiais dešimtmečiais dėl imigracijos padidėjo Europos nacijų (anglų, prancūzų, vokiečių, italų) etninė įvairovė.
Paplitusi ir kita nacijos, kaip etninės grupės, susiklosčiusios istorijos, kultūros, teritorijos ir kalbos bendrumo pagrindu, žmonių bendrijos samprata. Tokia nacijos sąvokos samprata plačiai paplito 20 a. 2 dešimtmečio pabaigoje, kai po Pirmojo pasaulinio karo žlungant Austrijos-Vengrijos, Osmanų, Rusijos imperijoms Vidurio ir Rytų Europoje susidarė kelios daugiaetninės valstybės, vietoj Rusijos imperijos – SSRS. Vidurio ir Rytų Europoje 20 a. pirmoje pusėje neišvengta konfliktų siekiant sukurti monoetnines valstybes (pvz., Lenkijos ir Lietuvos konfliktas, prievartinė polonizacija). Sovietų Sąjungoje bandyta prievarta, griebiantis genocido, visuotinio teroro, dirbtinai formuoti naują naciją – vadinamąją sovietinę liaudį.
Politinės nacijos sąvoka vartojama daugelyje šalių įvairių etninių grupių piliečiams konsoliduoti. Etninių bendrijų lyderiai ir veikėjai piliečiams politiškai telkti dažniausiai pabrėžia kultūrinės arba etninės nacijos sąvokos aspektus. 21 a. pradžioje mokslininkai ir politikai plačiai vartoja abi nacijos sąvokas. Dėl žmonių bendrijos susitarimo vadintis nacija, tarpusavio bendrumo jausmo kai kurie žymūs Vakarų mokslininkai (A. Smithas, E. J. E. Hobsbawmas, E. Gellneris ir kiti) naciją vadina įsivaizduojama bendrija arba net vertina kaip švietimo amžiaus intelektualų sukurtą pasaulietinį žmonių bendrijos narių lygybės ir brolybės politinį projektą, alternatyvą senajam režimui.
2526