Nacionalinė gvardija

Nacionãlinė gvárdija (Garde nationale), Prancūzijos liaudies pašauktinių kariuomenė. Pirmą kartą 1789 vasarą sukurta Paryžiaus miestiečių, nepatenkintų mieste vyraujančia anarchija. Paryžiaus pavyzdžiu Nacionalinė gvardija kurta daugumoje Prancūzijos miestų. Nacionalinėje gvardijoje pagal 1791 10 įstatymą privalėjo tarnauti visi 18 metų sulaukę vyrai. Jie buvo organizuoti teritoriniu principu (pagal kvartalus ir apygardas), ginklus laikė namie, susirinkdavo būtinu atveju. Karininkai buvo renkami. Nacionalinės gvardijos vyriausiuoju vadu išrinktas Amerikos revoliucijos didvyris markizas M. J. de La Fayette’as. Revoliucijos pradžioje dėvėjo mėlynas uniformas (pagal Prancūzijos karaliaus heraldinę spalvą). 1792 09 Prancūzijoje panaikinus monarchiją Nacionalinė gvardija rėmė revoliuciją. Po Termidoro perversmo (1794 07 27) Nacionalinę gvardiją pradėjo kontroliuoti rojalistai, ji mėgino nuversti Direktorijos valdžią, bet Paryžiuje Napoleono Bonaparto buvo sumušta (1795 10) ir nuginkluota. Napoleonas Bonapartas Nacionalinės gvardijos neišformavo, naudojo kaip pagalbines pajėgas. 1827 paleista, bet faktiškai nenusiginklavo. Atkurta po 1830 Liepos revoliucijos. Per 1848 revoliuciją kovojo respublikonų pusėje. 1852 pertvarkyta: karininkus pradėjo skirti imperatorius. Per Prancūzijos–Prūsijos karą (1870–71) Nacionalinė gvardija buvo pagrindinė jėga, ginanti Paryžių. Paryžiaus komunos laikotarpiu Nacionalinėje gvardijoje privalėjo tarnauti visi miestiečiai, galintys išlaikyti ginklą. Paryžiaus komunai žlugus Nacionalinė gvardija 1871 08 paleista.