nacionãliniai interèsai, tarptautinių santykių teorijoje − valstybės mastu svarbūs tikslai ir uždaviniai. Svarbiausiais nacionaliniais interesais dažniausiai įvardijami: nacijos gyvavimas laisvoje valstybėje, ūkio plėtra ir nacijos gerovė, nacijos kultūrinio identiteto išsaugojimas, karo vengimas, sąjungininkų paieška ir jų paramos garantijos. Dėl pagrindinių nacionalinių interesų šalies viduje dažniausiai sutaria dauguma skirtingos ideologinės pakraipos politinių jėgų, nes svarbiausias valstybės interesas yra šalies suverenumo išsaugojimas, bet kai kur (ypač nedemokratinėse valstybėse) nacionaliniu interesu pateisinamas susidorojimas su opozicija.
Istorijoje nacionaliniai interesai ilgą laiką vertinti kaip antraeilis veiksnys, pvz., siekiant pateisinti karus pirmenybė teikta religijai ir moralei. Nacionalinių interesų egzistavimą pirmasis teoriškai grindė 16 a. italų mąstytojas N. Machiavelli, jo pažiūras plėtojo italų filosofas Giovanni Botero, prancūzų politikas, ekonomistas ir teisininkas J. Bodinas (jas išreiškia posakis: tautas valdo kunigaikščiai, bet kunigaikščiams vadovauja interesai). Pirmuoju tokią mąstyseną įgyvendinusiu politiku laikomas Prancūzijos kardinolas A.‑J. de Richelieu, kuris būdamas kataliku per Trisdešimties metų karą (1618−48) rėmė Vokietijos protestantus, kovojančius su svarbiausiu to laikotarpio Prancūzijos varžovu − katalikybės principus ginančia Šv. Romos imperija. Po 1648 Vestfalijos taikos Vakarų Europos valstybės teisiškai buvo pripažintos svarbiausiais tarptautinių santykių subjektais, o nacionalinių interesų principas pradėjo vyrauti Europos politikoje. Jį propagavo ir Švietimo epochos filosofai. Susikūrė vadinamoji realistinė mokykla, jos šalininkai pabrėžė kelių didžiųjų ir mažesnių valstybių interesų subalansavimo svarbą (klasikinis tokios politikos pavyzdys − 1815 Vienos kongreso nutarimai, iš esmės nustatę 19 a. Europos valstybių tarpusavio santykių tvarką).
Po Pirmojo pasaulinio karo suabejota jėgų balanso principu, įkurta Tautų Sąjunga, turėjusi įgyvendinti kolektyvinio saugumo idėją. Tautų Sąjunga nebuvo veiksminga organizacija, jos vesta daugeliu atvejų idealistinė politika (jėgos priešprieša agresoriui dažnai nebuvo pripažįstama nacionaliniu trečiosios šalies interesu) neužkirto kelio Antrajam pasauliniam karui. 20 a. antroje pusėje tarptautiniuose santykiuose vėl įsivyravo nacionalinių interesų pusiausvyros šalininkai, bet liko stiprios ir tarpukariu nusistojusios tendencijos: nacionalinius interesus derinti siekiama kuriant daugiašales institucijas ir pasirašant tarptautinius dokumentus (pvz., Jungtinių Tautų Chartiją, Helsinkio pasitarimo baigiamąjį aktą), kuriuose fiksuojama šalių politinė nepriklausomybė, jų išlikimo sąlygos, sienų neliečiamumas, nesikišimo į jų vidaus reikalus ir kiti principai.