Nacionalinis Kauno dramos teatras

Nacionãlinis Kaũno drãmos teãtras, 1920–22 Lietùvių mẽno kūrjų draugjos òperos ir drãmos vaidyklà, Drãmos vaidyklà, 1922–25 Valstýbinis drãmos teãtras (Valstýbės teãtro dramà, Valstýbės dramà), 1925–40 Valstýbės teãtras, 1940–41 Valstýbinis drãmos, òperos ir balèto teãtras, 1941–44 Kaũno didỹsis teãtras, 1944–49, 1959–90 ir 2004–12 Kaũno valstýbinis drãmos teãtras, 1949–59 Kaũno valstýbinis drãmos ir mùzikos teãtras (vėliau – Kaũno valstýbinis muziknis drãmos teãtras), 1990–2004 Kaũno valstýbinis akadèminis drãmos teãtras, pirmas profesionalus stacionarus lietuvių dramos teatras.

Nacionalinis Kauno dramos teatras

Nacionalinio Kauno dramos teatro salė (rekonstruota 2012, architektūrinė bendrovė Kančo studija)

Teatras 1920–1940

Lietuvių meno kūrėjų draugijos Pirmoji valdyba (1920; iš kairės: Maironis, P. Galaunė, J. Naujalis, B. Sruoga, A. Sutkus, F. Kirša, S. Šilingas)

1920 12 19 įkūrė Lietuvių meno kūrėjų draugija kaip Dramos vaidyklą. 1922 suvalstybinta ir pavadinta Valstybiniu dramos teatru (dar vadinta Valstybės teatro drama, Valstybės drama). 1925 sujungtas su Valstybės opera ir baleto trupe į Valstybės teatrą. 1940–41 vadintas Valstybiniu dramos, operos ir baleto teatru, 1941–44 Kauno didžiuoju teatru, 1944–49, 1959–90 ir 2004–12 vadinamas Kauno valstybiniu dramos teatru. 1949 prijungtas Kauno muzikinės komedijos teatras ir pavadintas Kauno valstybiniu dramos ir muzikos teatru (vėliau – Kauno valstybinis muzikinis dramos teatras). 1959 dramos trupė sujungta su Kauno jaunojo žiūrovo teatro trupe. 1990–2004 vadintas Kauno valstybiniu akademiniu dramos teatru, nuo 2012 vadinamas Nacionaliniu Kauno dramos teatru.

Pirmasis spektaklis – H. Sudermanno Joninės (1920 12 19, režisierius J. Vaičkus) – suvaidintas tik kartą Miesto teatro rūmuose (dabar Kauno muzikinis teatras). Vaidino P. Kubertavičius (Vogelreiteris), T. Vaičiūnienė (Kristina), Polė Tendžiulytė (Trūda), J. Stanulis (Georgas fon Hartvigas), O. Kurmytė (Marikė), A. Vainiūnaitė (Valkata), M. Kiršinas (Gafkė). Teatro trupės branduolį sudarė 1918 Sankt Peterburge J. Vaičkaus įkurtos privačios dramos studijos auklėtiniai V. Dineika, P. Kubertavičius, O. Kurmytė, J. Stanulis, vėliau pradėjo vaidinti aktoriai A. V. Kupstas, J. Laucius, S. Pilka, O. Rymaitė, J. Siparis, I. Tvirbutas, T. Vaičiūnienė, A. Vainiūnaitė, N. Vosyliūtė, E. Žalinkevičaitė. 1924–33 (su pertrauka) prie teatro veikė Vaidybos mokykla. 20 a. 3–5 dešimtmetyje spektaklių režisavo K. Glinskis, B. Dauguvietis, A. Sutkus, A. Oleka-Žilinskas, M. Čechovas ir kiti. K. Glinskis ir B. Dauguvietis laikėsi 19 a. pabaigos–20 a. pradžios ikireforminio rusų realistinio teatro principų. K. Glinskis pastatė saloninių komedijų ir vodevilių, kurių režisūra turėjo estetizmo bruožų. Išskirtini spektakliai: V. Mykolaičio-Putino Valdovo sūnus (1921), G. B. Shaw Atskalūnas (1923), G. Hauptmanno Vežėjas Henšelis (1924).

Valstybės teatro vadovybė (1929; sėdi iš kairės: P. Oleka, J. Štarka, T. Pavlovskis, A. Oleka‑Žilinskas, M. Bukša, J. Tallat Kelpša, B. Dauguvietis; stovi iš kairės: N. Zverevas, P. Adomavičius, L. Hofmekleris)

B. Dauguviečio režisūrai būdinga drąsūs eksperimentai, jo spektakliai (C. Gozzi Princesė Turandot, K. Čapeko R.U.R., abu 1927, L. Pirandello Šiaip arba taip, Molière’o Tariamas ligonis, abu 1928) laikomi modernios lietuvių režisūros pradžia. Pastatė daug lietuvių (P. Vaičiūno, K. Binkio, V. Krėvės, Maironio, S. Santvaro) kūrinių.

spektaklio Šarūnas scena (1929, pagal V. Krėvę; režisierius A. Oleka‑Žilinskas, dailininkas A. Galdikas)

spektaklio Šarūnas scena (1929, pagal V. Krėvę, režisierius A. Oleka-Žilinskas, dailininkas A. Galdikas, dekoratorius J. Gregorauskas; iš kairės: Rainys – H. Kačinskas, Šarūnas – P. Kubertavičius, Gelovinis – V. Fedotas-Sipavičius)

Išskirtiniu teatro raidos laikotarpiu laikomi 1929–33, kai teatre režisavo ir jam vadovavo A. Oleka-Žilinskas; jis pirmasis lietuvių teatre realizavo Stanislavskio sistemos principus, išugdė naują režisierių kartą (R. Juknevičius, A. Jakševičius). A. Olekos-Žilinsko spektakliai (Šarūnas 1929, pagal V. Krėvę, Varpai 1930, Oliveris Tvistas 1934, abu pagal Ch. Dickensą, J. Żuławskio Sabbatai Cevi 1931) pasižymėjo vientisumu, aiškia režisūrine koncepcija, visų spektaklio elementų darna, vaidybos ansambliškumu, masinių scenų ir aktorių vaidmenų raiškumu. A. Olekos-Žilinsko kvietimu 1932 į Kauno dramos teatrą dirbti atvyko Maskvos dailės teatro (II) buvęs aktorius, režisierius ir pedagogas M. Čechovas, kurio režisuotiems spektakliams (W. Shakespeare’o Hamletas 1932, Dvyliktoji naktis, N. Gogolio Revizorius, abu 1933) būdinga ekspresionistinio teatro ir grotesko bruožai.

1935–40 teatre spektaklių, kuriems būdinga subtilus poetinis realizmas, sukūrė R. Juknevičius (G. Hauptmanno Prieš saulėlydį 1939, M. Pagnolio Topazas 1940), raiškių teatrališkų – A. Jakševičius (E. O’Neillo Marko milijonai 1939). Šiuo laikotarpiu atsiskleidė aktorių M. Chadaravičiaus, P. Kubertavičiaus, M. Mironaitės, H. Kačinsko, K. Kymantaitės, S. Juknos artistinės individualybės. 3 dešimtmetyje scenografiją spektakliams kūrė V. Didžiokas, V. Dubeneckis, 4 dešimtmetyje – M. Dobužinskis, A. Galdikas, T. Kulakauskas, L. Truikys, S. Ušinskas, muziką – kompozitoriai J. Gruodis, J. Karnavičius, J. Tallat Kelpša.

Teatras 1940–1990

1940 teatre atkurta Vaidybos studija (veikė iki 1950). Režisierius J. Monkevičius pastatė H. Ibseno, G. Hauptmanno, S. Santvaro kūrinių. Po II pasaulinio karo buvo statoma daug įvairaus žanro pjesių, siekiama atnaujinti repertuarą, bet taikant socialistinio realizmo principus daugeliui šio laikotarpio spektaklių trūko nuoseklaus režisūrinio sprendimo, jiems būdinga iliustratyvumas. Režisavo V. Dineika, J. Gustaitis, A. V. Kupstas, A. Radzevičius, A. Sutkus, vaidino I. Garasimavičiūtė, A. Jodkaitė, J. Kavaliauskas, P. Kubertavičius (ir režisavo), H. Kurauskas, J. Laucius, A. Mackevičius, J. Oškinaitė, J. Petrauskas, M. Rasteikaitė, O. Rymaitė, V. Sipaitis, A. Vainiūnaitė, scenovaizdžius kūrė S. Žukas, M. Labuckas, T. Kulakauskas.

1952 teatro trupę papildė A. Lunačiarskio teatro meno instituto Maskvoje Lietuvių studijos 24 absolventai: A. Gabrėnas, K. Genys, V. Eidukaitis, L. Noreika, B. Raubaitė, G. Tolkutė, R. Varnaitė, L. Zelčius ir kiti. 1953–66 teatro vyriausiuoju režisieriumi dirbo H. Vancevičius. 6 dešimtmečio antroje pusėje ypač reikšmingi buvo jo režisuoti poetinio psichologinio realizmo bruožų turintys spektakliai: J. Grušo Herkus Mantas (1957), K. Binkio Generalinė repeticija (1959), A. Čechovo Trys seserys (1960), K. Inčiūros Žemaitė, F. Garcíjos Lorcos Bernardos Albos namai (abu 1964). Režisieriaus J. Jurašo (vyriausiasis režisierius 1967–72) spektakliai M. Bulgakovo Moljeras, K. Sajos Mamutų medžioklė (abu 1968), M. Šatrovo Bolševikai, K. Sajos Šventežeris, J. Glinskio Grasos namai (visi 1970), J. Grušo Barbora Radvilaitė (1972) pasižymėjo konceptualumu, pilietine drąsa; išskirtinė buvo spektaklių dailininkės J. Malinauskaitės scenografija. Šie spektakliai vėliau uždrausti arba rodyti cenzūros pakeisti. 1967–70 teatre veikė pantomimos trupė (vadovas M. Tenisonas).

spektaklio A. Jarry Karalius Ūbas scena (1977, režisierius J. Vaitkus, dailininkė J. Malinauskaitė, © LATGA, 2020)

spektaklio H. Ibseno Statytojas Solnesas scena (1980, režisierius J. Vaitkus, dailininkė J. Malinauskaitė, © LATGA, 2020; iš kairės: Knutas Bruvikas – L. Zelčius, Kaja Fosli – N. O. Lepeškaitė, Statytojas Solnesas – J. Budraitis, Ragnaras Bruvikas – R. Vaidotas)

J. Vaitkaus (1977–88 vyriausiasis režisierius) režisūra pasižymėjo ekspresyviu metaforiškumu, atviru konfliktiškumu, filosofiškumu, dažniausiai buvo nagrinėjama asmenybės ir visuomenės konfrontacija; svarbesni spektakliai: E. Ignatavičiaus, J. Vaitkaus Svajonių piligrimas (1975), A. Jarry Karalius Ūbas (1977), M. Gorkio Paskutinieji (1978), I. Radojevo Raudona ir ruda (1979), Šarūnas (pagal V. Krėvę), H. Ibseno Statytojas Solnesas (abu 1980), M. Šatrovo Mėlynieji žirgai raudonoje pievoje (1982), A. Camus Kaligula (1983), S. Gedos, B. Kutavičiaus Strazdas – žalias paukštis (1984), J. Vaitkaus Literatūros pamokos (1985), W. Shakespeare’o Ričardas II (1985), Golgota (1987, pagal Č. Aitmatovą). Reikšmingų vaidmenų šiuose spektakliuose sukūrė aktoriai J. Budraitis, P. Budrys, V. Grigolis, D. Kazragytė, V. Kelmelytė, V. Masalskis, A. Masiulis, J. Onaitytė, V. Šinkariukas, V. Valašinas, raiškių scenovaizdžių – dailininkai D. Mataitienė, J. Arčikauskas.

1980–86 teatre režisieriumi dirbusio G. Padegimo spektakliuose atskleidžiamos žmogaus intymios psichologinės būsenos (A. Strindbergo Kreditoriai 1981, Pamišėlio užrašai 1985, pagal N. Gogolį), iškeliamas humaniškumas, žmonių santykių dvasingumas (T. Wilderio Mūsų miestelis 1982). Teatre vienus pirmųjų savo spektaklių pastatė režisierius E. Nekrošius (S. Šaltenio Duokiškio baladės, A. Čechovo Ivanovas, abu 1978). 6–8 dešimtmetyje raiškių vaidmenų sukūrė G. Balandytė, K. Genys, D. Juronytė, N. Lepeškaitė, B. Raubaitė, R. Staliliūnaitė, Milė Šablauskaitė, P. Venslovas, A. Voščikas, V. Vaičekauskas, R. Varnaitė, L. Zelčius, A. Žekas, spektaklių režisavo I. Bučienė, V. Čibiras, Valdas Lencevičius ir kiti. Su teatru bendradarbiavo scenografai A. Jacovskis, F. Navickas, kompozitoriai E. Balsys, V. Bartulis, G. A. Kuprevičius, B. V. Kutavičius.

spektaklio A. Strindbergo Kreditoriai scena (1981, režisierius G. Padegimas, dailininkas A. Jacovskis, © LATGA, 2020; iš dešinės: Gustavas – V. Masalskis, Adolfas – R. Vaidotas, Teklė – J. Onaitytė)

spektaklio T. Wilderio Mūsų miestelis scena (1982, režisierius G. Padegimas, scenografas J. Arčikauskas, © LATGA, 2020, kostiumų dailininkė D. Kernagienė)

Teatras po nepriklausomybės atkūrimo

spektaklio H. Ibseno Heda Gabler scena (1998, režisierius G. Varnas, scenografė J. Paulėkaitė, © LATGA, 2020, kostiumų dailininkas J. Statkevičius; Heda Gabler – J. Onaitytė)

20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje spektaklių režisavo J. Jurašas (A. M. Sluckaitės Smėlio klavyrai 1990, pagal J. Bobrowskį, H. Pinterio Kalnų kalba 1991, A. Dorfmanno Mirtis ir mergelė 1992), G. Padegimas (teatro vadovas 1993–99; T. Wilderio Per plauką nuo žūties 1993, P. Claudelio Vidudienio dalybos 1994, W. Shakespeare’o Tuščios meilės pastangos 1995, M. Zingerio Aplink fontaną, arba Mažasis Paryžius 1996, A. Strindbergo Šmėklų sonata 1998). Reikšmingų spektaklių sukūrė G. Varnas (H. Ibseno Heda Gabler 1998, E. O’Neillo Gedulas tinka Elektrai 1999), J. Vaitkus (A. Čechovo Žuvėdra, J. Grušo Meilė, džiazas ir velnias, abu 2001, W. Shakespeare’o Venecijos pirklys 2003). 1995–98 prie teatro veikė Aukštesnioji aktorinio meistriškumo mokykla (vadovas G. Padegimas).

21 a. pradžioje režisierius G. Varnas (2004–07 teatro meno vadovas) pastatė šiuolaikinės dramaturgijos (J.-L. Lagarce’o Tolima šalis 2001, M. Carr Portija Koglen 2002, T. de Fombelle’io Švyturys, D. Loher Nekalti, abu 2005), klasikos (Nusikaltimas ir bausmė 2004, pagal F. Dostojevskį) kūrinių. 21 a. 2 dešimtmetyje spektaklių režisavo J. Jurašas (Apsivalymas 2011, pagal S. Oksanen, Balta drobulė 2012, pagal A. Škėmą, J. Grušo, A. M. Sluckaitės Barbora 2014), G. Varnas (M. Frischo Biografija: vaidinimas 2014, G. E. Lessingo Natanas Išmintingasis 2017, J. Sobolio Getas 2018, Sombras 2019, pagal F. García Lorcos ir L. Pirandello kūrinius), Artūras Areima (M. Malzieu Mechaninė širdis 2016), Vidas Bareikis (W. Shakespeare’o Hamletas 2015, G. Labanauskaitės‑Dienos Žalgirės 2017), Agnius Jankevičius (Gentis 2014, pagal I. Simonaitytę), J. Vaitkus (T. Manno Fjorenza 2016), G. Padegimas (A. Landsbergio Vėjas gluosniuose 2018), A. Giniotis (F. Dürrenmatto Senos damos vizitas 2019).

spektaklio Nusikaltimas ir bausmė scena (2004, pagal F. Dostojevskį, režisierius G. Varnas, scenografas A. Freibergas, kostiumų dailininkas J. Statkevičius; iš kairės: Porfirijus Petrovičius – D. Kazlauskas, Raskolnikovas – G. Ivanauskas, Mikola – M. Jampolskis)

21 a. 3 dešimtmečio pirmoje pusėje spektaklių sukūrė Agnius Jankevičius (Christopherio Hamptono Pavojingi ryšiai 2019, A. Camus Kaligula 2021), G. Padegimas (G. Padegimo Pirmeiviai), Antanas Obcarskas (S. I. Witkiewicziaus Batsiuviai, abu 2020), Valteris Sīlis (Kārlio Krūmiņio Frankenšteino kompleksas), Aleksandras Špilevojus (Ivano Vyrypajevo Jaudulys, abu 2022) ir kiti.

spektaklio A. M. Sluckaitės Balta drobulė scena (2012, pagal A. Škėmą, režisierius J. Jurašas, scenografas G. Makarevičius, © LATGA, 2020, kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė, © LATGA, 2020; Antanas Garšva – D. Svobonas)

21 a. pradžioje su teatru bendradarbiavo dailininkas J. Arčikauskas, scenografai K. Daujotaitė, A. Freibergas (Latvija), G. Makarevičius, J. Paulėkaitė, kostiumų dailininkai J. Rimkutė, J. Statkevičius, kompozitoriai V. Bartulis, G. Puskunigis. Žymesni aktoriai: G. Adomaitis, S. Balandis, Eugenija Bendoriūtė, Saulius Čiučelis, Vilija Grigaitytė, Tomas Erbrėderis, G. Ivanauskas, D. Kazlauskas, V. Kuodytė, L. Laucevičius, N. Lepeškaitė, E. Mikulionytė, N. Narmontaitė, J. Onaitytė, I. Paliulytė, A. Paškonytė, Goda Piktytė, A. Pintukas, Kęstutis Povilaitis, Giedrė Ramanauskaitė, Daiva Rudokaitė, Liucija Rukšnaitytė, E. Stancikas (2008–11 teatro vadovas, nuo 2012 – generalinis direktorius), Lili Stepankaitė, Daiva Stubraitė, D. Svobonas, Milė Šablauskaitė, Sigitas Šidlauskas, Aurelija Tamulytė, R. Vaidotas, Ričardas Vitkaitis, Ugnė Žirgulė, Ridas Žirgulis.

Kauno dramos teatras dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose Estijoje, Lenkijoje, Norvegijoje, Latvijoje.

Teatre yra 5 erdvės (Didžioji salė, Rūtos salė, Ilgoji salė, Mažoji scena, Didžiosios scenos fojė).

L: Kauno valstybinis dramos teatras 1920–70 Vilnius–Kaunas 1970; Kauno valstybinis dramos teatras Vilnius 1984; Kauno valstybinis akademinis dramos teatras Kaunas 1990; Kauno valstybinis akademinis dramos teatras Kaunas 2000; Kauno valstybinis valstybinis teatras – 90 Kaunas 2010.

1976

2271