nacionãlinis kláusimas, daugianacionalinėje valstybėje gyvenančių tautų tarpusavio santykių problema. Atsiranda ir formuojasi klostantis nacijoms, joms pradedant reikalauti valstybingumo ar kokios nors autonomijos formos. Nacionalinis klausimas iš pradžių (19 a.) kilo Europos valstybėse, kuriose pirmiausia plito nacionalizmo ideologija. Itin didelio masto tarptautine problema nacionalinis klausimas tapo, kai atskiro valstybingumo, kultūros autonomijos pradėjo reikalauti Austrijos-Vengrijos, Rusijos ir Osmanų imperijose gyvenančios tautos (dar Rytų klausimas). Šiose šalyse nacionalinis klausimas svarstytas, bet visus tenkinančio sprendimo nerasta, daug kur tautų judėjimas įgavo aštrias revoliucines formas.
Vienas pirmųjų bandymų tarptautinėmis sutartimis spręsti nacionalinį klausimą buvo Bresto taika (1918). Ją sudarant Rusijos bolševikų vadai V. Leninas ir L. Trockis pasiūlė suteikti tautoms apsisprendimo teisę. Tai buvo daugiau deklaratyvus žingsnis. Didesnę reikšmę turėjo 1918 Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento W. Wilsono kalboje kongresui paskelbti vadinamieji 14 punktų, daugiausia jais remiantis buvo sudaryta Versalio taika, Saint-Germaino (Saint-Germaino taika) ir Trianono (Trianono taika) sutartys, ir Europoje atsirado daug naujų nacionalinių valstybių. Naujų nacionalinių valstybių užuomazgos po Sèvres’o taikos atsirado ir žlugusios Osmanų imperijos teritorijoje. Nepaisiant šių įvykių nacionalinio klausimo svarba nesumažėjo. Nacionalinio suvereniteto idėja išplito Europos šalių užjūrio kolonijose, čia nacionaliniai judėjimai iš dalies atkartojo Europos šalių patirtį, po Antrojo pasaulinio karo naujų nacionalinių valstybių padaugėjo daugiau kaip du kartus (dekolonizacija); 21 a. pradžioje dar daugelyje šalių išliko separatistiniai judėjimai. Kai kurios šiems judėjimams atstovaujančios grupės (pvz., tarp Turkijos kurdų, Šri Lankos tamilų, Kinijos uigūrų) nevengia siekti tikslo teroru ir taip sunkina nacionalinio klausimo sprendimą (pasaulio bendruomenė iš esmės yra palanki nacionalinio suvereniteto idėjai, bet atmeta smurtinius susiklosčiusios valstybių sistemos keitimo būdus, pvz., Šiaurės Airijos, Šiaurės Kaukazo etniniai religiniai judėjimai plačiau nėra remiami).
Europoje po Antrojo pasaulinio karo nacionalinės įtampos židiniai daug kur panaikinti jėga, pvz., iškeliant vokiečių tautybės žmones iš etniškai mišrių Rytų ir Vidurio Europos teritorijų (Oderio–Neisės linija). Iš pradžių manyta, kad dėl agresyvių savo formų (fašizmas, nacionalsocializmas) nacionalizmas save diskreditavo, bet 20 a. antros pusės įvykiai Vakarų Europoje ir kituose išsivysčiusiuose kraštuose parodė, kad nacionalinis antagonizmas išlieka, nors ir ne tokio masto kaip anksčiau. Nacionalinis klausimas kyla ir paaštrėja netgi tose šalyse, kur sėkmingai sprendžiama daugelis nacionalinio judėjimo keltų klausimų: nėra kolonijinių santykių, nacionalinės priespaudos, visos nacijos yra pasiekusios maždaug vienodą socialinį ekonominį lygį, visiems garantuota politinė demokratija. Pvz., Belgijoje nacionalinis klausimas paaštrėjo dėl valonų ir flamandų kalbinių santykių, Kanadoje – dėl anglakalbių ir prancūzakalbių bendruomenių kultūrinių kalbinių problemų, Didžiojoje Britanijoje nacionalinį klausimą sudaro Škotijos ir Velso kultūrinio istorinio savitumo problema.
Nacionaliniai judėjimai šalių lyderiams ir tarptautinei bendruomenei kelia sudėtingus klausimus, bet jų sukaupta istorinė patirtis jau atskleidė ir kai kurias veiksmingas poveikio priemones. Istoriniai pavyzdžiai rodo, kad nacionalinis klausimas visuomet turi svarbų politinį aspektą. Nacionalinio klausimo paaštrėjimas visada atskleidžia konkrečioje šalyje susiklosčiusios politinės sistemos trūkumus, parodo išlikusius politinės nelygybės aspektus. Nacijoms plėtotis netgi kultūrinėje kalbinėje srityje reikia politinės globos, šio proceso rėmimas turi būti svarbi valstybės valdžios funkcija. Nacijų, kaip ir žmonių, absoliučios lygybės negali būti, bet jų lygiateisiškumą lemia valstybės nacionalinė politika.
Tarp sėkmingesnių nacionalinio klausimo sprendimo pavyzdžių galima nurodyti Ispaniją, kur nacionalinė įtampa sumažėjo penkioms provincijoms suteikus autonomiją, Belgiją, kur laisvai nacijų plėtrai garantuoti įvestas federalizmo principas, arba Čekoslovakiją, kuri buvo taikiai padalyta į dvi valstybes (Čekiją ir Slovakiją).