nacionãlinis režmas, tarptautinėje teisėje – teisių visuma, kurią valstybė gali suteikti jos teritorijoje esantiems užsienio fiziniams ir juridiniams asmenims ir kuri prilygsta nacionalinių fizinių ir juridinių asmenų teisių (išskyrus kai kurias teises) visumai. Nacionalinio režimo suteikimas užsieniečiams nereiškia visiško užsieniečių ir tos valstybės piliečių teisinio statuso sutapimo – nacionalinis režimas dažniausiai neapima teisės įgyti nekilnojamąjį turtą, pagrindinių politinių teisių, tai yra teisės rinkti ir būti išrinktam valstybės vadovu, į aukščiausias valstybės valdžios institucijas, dalyvauti referendume, būti paskirtam ar išrinktam teisėju arba eiti aukštas politines pareigas. Europos Sąjungos teisė pripažįsta Europos Sąjungos piliečių nacionalinį režimą ir suteikia rinkimų teisę savivaldos rinkimuose vienos Europos Sąjungos šalies piliečiams, gyvenantiems kitoje Europos Sąjungos šalyje.
Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę nacionalinį režimą nustatė Laikinasis Pagrindinis Įstatymas (1990). Užsieniečių, esančių Lietuvoje, nacionalinį režimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija (1992), įstatymas Dėl užsieniečių teisinės padėties (2004), tarptautinės sutartys, Europos Sąjungos teisės aktai. Valstybė, naudodamasi savo, kaip suvereno, galiomis, gali nustatyti tam tikrus užsieniečių teisinio subjektiškumo apribojimus, ypač politinių teisių srityje (pvz., apriboti dalyvavimą valstybės valdyme, darbą valstybės tarnyboje, jei pagal įstatymus tokia veikla susijusi su Lietuvos pilietybės turėjimu).
2271