nacionãlinis saugùmas, valstýbės saugùmas, visuma priemonių, kurių tikslas – neleisti kilti karinėms ir nekarinėms, vidinėms ir išorinėms grėsmėms, galinčioms trukdyti laisvai plėtotis visiems valstybės gyvenimo procesams. Kartu tai yra pamatinis valstybės interesas išlikti nepriklausomu ir savo teritoriją kontroliuojančiu politiniu vienetu – tarptautinių santykių subjektu. Pagal kitą literatūroje pateikiamą apibrėžimą, nacionalinis saugumas yra tokia valstybės būsena, kai jos suvereniai egzistencijai (suverenitetas) arba niekas nekelia akivaizdžios grėsmės, arba jai iškilę pavojai yra visiškai pašalinami ar reikšmingai sumažinami karinių, diplomatinių, politinių, ekonominių ir kitų priemonių pagalba.
Nacionalinio saugumo samprata
Kiekviena valstybė savaip supranta, ką joje reikia saugoti, nuo ko saugoti ir kaip saugoti. Dažniausiai kalbama apie didelio masto grėsmes, todėl pasirengimas jas atremti vykdomas valstybiniu lygiu. Kartais nacionalinis saugumas suprantamas kaip ateities gerovės užtikrinimas: šis saugumas yra susijęs ne tik su pasirengimu atremti agresiją iš išorės ar iš vidaus, bet ir su daugeliu priemonių, darančių įtaką šalies gyventojų ūkinei ir socialinei gerovei.
Anot tarptautinių santykių teoretiko Barry Gordono Buzano, nacionalinis saugumas susideda iš 5 pagrindinių sektorių (karinio, politinio, ekonominio, socialinio ir ekologinio); karinis saugumas yra valstybės pajėgumai apginti ir kontroliuoti savo teritoriją, politinis – valdymo sistemos funkcionalumas ir stabilumas, ekonominis – gebėjimas apsirūpinti būtiniausiais ištekliais, socialinis – kultūrinio ir tapatybinio išskirtinumo palaikymas, ekologinis – švarios ir žmogaus sveikatai pavojaus nekeliančios aplinkos išsaugojimas. Sparčiai tobulėjant technologijoms, informacinis, kibernetinis, energetinis ir biologinis saugumas t. p. įvardijami kaip atskiri nacionalinio saugumo sektoriai. Nepaisant valstybės saugumo sampratos skirtumų, esminiai kiekvienos šalies saugumo strategijos elementai yra šie: 1. Saugumo sektorių kritiškas įvertinimas, 2. Grėsmių identifikavimas ir 3. Priemonių, turinčių neleisti atsirasti grėsmėms, numatymas.
Saugumo grėsmės
Pagal klasikinę saugumo klausimus nagrinėjančią literatūrą, grėsmes vienos valstybės nacionaliniam saugumui sukelia kitų šalių ar jų sąjungų disponuojami kariniai bei ekonominiai pajėgumai ir pasiryžimas juos panaudoti. Per Šaltąjį karą (1946–91) Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO) nariams didžiausią grėsmę kėlė Sovietų Sąjunga. Po jos žlugimo (1991) Vakarų valstybės daugiau dėmesio skyrė terorizmui, organizuotam nusikalstamumui, migracijai, klimato kaitai, energijos išteklių tiekimo sutrikimams ir kitoms nekarinio pobūdžio grėsmėms – glaudi ekonominė tarpusavio priklausomybė ir stiprėjanti tarptautinių santykių institucionalizacija skatino manyti, kad karinis konfliktas Europoje yra neįmanomas. 2014 Rusijos įvykdyta Krymo aneksija, kariuomenės panaudojimas Ukrainos Donecko ir Luhansko srityse bei ekspedicinių pajėgų (pajėgos) dislokavimas Sirijoje (dėl to 2015 Europoje prasidėjo Pabėgėlių krizė) paskatino Vakarus daugiau dėmesio skirti tradicinėms karinėms grėsmėms. Pavyzdžiui, reaguojant į Rusijos kariuomenės veiksmus Ukrainoje, 2016 07 Varšuvoje įvykusiame susitikime NATO šalys nusprendė dislokuoti daugiašales kovines grupes Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Lenkijoje.
Nacionalinio saugumo faktoriai
Valstybei kylančių grėsmių apibrėžimą ir su jomis kovoti pasitelkiamas priemones formuoja subjektyvūs ir objektyvūs faktoriai. Subjektyvių faktorių atveju aukščiausiųjų šalies pareigūnų pozicijos ir jos istorinė atmintis turi didelę įtaką grėsmių vertinimui ir jas suvaldyti turinčių būdų pasirinkimui.
Objektyvių faktorių atveju valstybei prieinamas saugumo priemones lemia jos disponuojami pajėgumai. Mažosios valstybės paprastai negali užtikrinti savo nacionalinio saugumo pačios savaime, todėl jungiasi į karines politines sąjungas arba ieško galingųjų valstybių paramos. Galingosios šalys joms kylančius saugumo iššūkius yra pajėgios spręsti savarankiškai, nors tai daryti gali ir kolektyviai. Pavyzdžiui, Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) prezidentas G. Bushas po 2001 09 11 teroro aktų (Rugsėjo vienuoliktoji) paskelbė, kad JAV kovos prieš vadinamąją blogio ašį (teroristus remiančias valstybes) ir kad kitos šalys gali arba JAV palaikyti, arba tapti jos priešu; jį pakeitęs B. Obama JAV saugumo problemas dažniau bandė spręsti per kompromisų paiešką tarptautinėse organizacijose. Dabartinis JAV prezidentas D. Trumpas vykdo klasikinio realizmo principais paremtą politiką: atidžiai vertina, kiek tarptautiniai susitarimai atitinka JAV interesus, ir bando juos reformuoti ar iš jų pasitraukia, jei nusprendžia, kad šie susitarimai yra JAV labiau žalingi nei naudingi.
Saugumo politika
Šalys saugumo politiką įgyvendina skirtingai, nelygu kokius kelia tikslus ir kokias vertybes siekia apginti, kokių grėsmių bijo jų lyderiai, pavyzdžiui, demokratijos ir laisvosios rinkos ekonomikos idealus puoselėjančios JAV, komunistinė Kinija, islamiškoji Saudo Arabija saugumo uždavinius supranta gana nevienodai. 21 a. pradžioje tyrinėtojai sutaria, kad dauguma dabartinių valstybių, įgyvendindamos saugumo politiką, susiduria su ekologinio, socialinio, karinio ir politinio pobūdžio grėsmėmis (klimato pokyčiai, tautų kova dėl identiteto išsaugojimo ir savarankiškumo, ideologiniai, religiniai konfliktai ir kiti nesutarimus keliantys veiksniai).
Nacionalinio saugumo institucijos
Kai kuriose šalyse (pavyzdžiui, JAV ir Rusijoje) grėsmėms svarstyti kuriamos specialios aukščiausio lygio institucijos – nacionalinio saugumo tarybos. Piliečiai talkinti šiam darbui dažniausiai įpareigojami įstatymiškai, pavyzdžiui, turi atlikti karinę tarnybą ar mokėti specialius mokesčius. Kuriamos tiesiogiai saugumo uždavinius įpareigotos spręsti ir nuolat veikiančios institucijos – ginkluotosios pajėgos, specialiosios tarnybos ir teisėtvarkos institucijos. Nacionalinio saugumo funkcijas atlieka ir kai kurios nevyriausybinės organizacijos, pavyzdžiui, centrai, tiriantys valstybės saugumo padėtį, kuriantys saugumo teorijas.
Tarptautinės bendruomenės vaidmuo
Valstybių vaidmuo garantuojant gyventojų saugumą buvo ir lieka svarbiausias, bet 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje plėtojantis globalizacijai stiprėja tarptautinės bendruomenės vaidmuo, formuojasi saugumui palanki nauja tarptautinės tvarkos idėja. 20 a. antroje pusėje pasaulio didžiausios šalys sutarė, kad tarpusavio karai daugiau nėra pageidaujamas ar produktyvus ginčų sprendimo būdas, ši norma, pavyzdžiui, Europoje ar Japonijoje įsigalėjo visuomenėje. Kitur tai yra labiau branduolinio atgrasinimo baimė ir supratimas, kad pergalė ir pralaimėjimas nesiskirtų vienas nuo kito (abipusiškai garantuotas sunaikinimas). Įsivyrauja savotiška nesmurtinio konfliktų sprendimo būdo kultūra ir daugelyje šalių, ir tarptautiniuose santykiuose, tačiau ši tendencija (nors ir ryški) nėra vienintelė ir nedominuoja (pavyzdžiui, Afrikoje ar daugelyje Azijos regionų), be to, nereiškia visiško saugumo problemų išnykimo. 21 a. visuomenėms tenka mokytis atremti tokias naujas grėsmes, kaip tarptautinis terorizmas, valstybių stabilumui gresiančios energetinės problemos, sparčiai ir daug kur gyventojams nepalankiai besikeičianti ekologinė aplinka.
Jungtinių Tautų Organizacijos kolektyvinio saugumo sistema
Jungtinių Tautų (JT) kolektyvinio saugumo sistemoje vis didesnė reikšmė skiriama žmogaus apsaugai nuo organizuoto ir dažnai valstybės remiamo smurto. Tradiciškai JT Saugumo Taryba reaguodavo tik į vienos valstybės karinę agresiją prieš kitą, tačiau genocidas Ruandoje ir kiti paskutinio 20 a. dešimtmečio nusikaltimai prieš žmoniją paskatino suformuluoti pareigos ginti doktriną, kuri žmogaus saugumą iškelia aukščiau valstybės suvereniteto. Tai reiškia, kad valstybės, siekdamos išvengti JT Saugumo Tarybos sankcionuotos karinės intervencijos, privalo daugiau dėmesio skirti savo gyventojų apsaugai, todėl žmogaus saugumas 21 a. tapo neatsiejamu nacionalinio saugumo komponentu.
Lietuvos nacionalinis saugumas
Pagal naujausią 1996 priimto Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo redakciją (2020), šalies nacionalinį saugumą užtikrina Lietuvos Respublikos piliečiai, jų bendrijos ir organizacijos, Respublikos Prezidentas, Seimas, Vyriausybė, kariuomenė (Lietuvos ginkluotosios pajėgos), policija (Lietuvos policija), Valstybės saugumo departamentas, kitos šiam tikslui valstybės įsteigtos institucijos, vadovaudamiesi Konstitucija ir įstatymais bei vykdydami savo pareigas ir funkcijas nacionalinio saugumo sistemoje. Be Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme minimų institucijų, Lietuvos nacionalinio saugumo funkcijas atlieka šios valstybinės institucijos: Valstybės gynimo taryba, Krašto apsaugos ministerija (su Antruoju operatyvinių tarnybų departamentu, Gynybos resursų agentūra, Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamentu, Nacionaliniu kibernetinio saugumo centru ir kitomis ministerijai pavaldžiomis institucijomis) ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba.
Atkūrus nepriklausomybę. 1990 03 11 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, jos nacionaliniam saugumui kilo karinio, ekonominio, politinio ir socialinio pobūdžio grėsmės. Didžiausią pavojų kėlė SSRS (nuo 1991 pabaigos – Rusijos) kariuomenė, kuri iš Lietuvos teritorijos pasitraukė tik po 3 metų – 1993 08.
1990 04 18 SSRS sustabdžius naftos tiekimą, prasidėjo Lietuvos ekonominė blokada, kuri truko iki 07 01, tačiau politiškai motyvuoti Rusijos gamtinių išteklių tiekimo sutrikimai dažnai kartojosi ir vėliau. Rusijos spaudimas, sudėtinga Lietuvos valstybės ekonominė situacija ir sparčios reformos kėlė demokratinėje santvarkoje ir rinkos ekonomikos sąlygomis besimokančios gyventi visuomenės nepasitenkinimą, dažnai keitėsi valdančiosios koalicijos (1990–96 buvo 8 vyriausybės). Tokiomis sąlygomis Lietuvos Respublika pradėjo kurti savo nacionalinio saugumo sistemos kontūrus.
1992 06 priimtas Konstitucinis aktas uždraudė Lietuvai jungtis į postsovietines Rytų sąjungas ir jos teritorijoje būti Rusijos, Nepriklausomų Valstybių Sandraugos ar jai priklausančių valstybių kariniams daliniams ir bazėms. Tais pačiais metais priimtoje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje valstybės gynyba nuo ginkluoto užpuolimo iš užsienio įvardyta kaip kiekvieno jos piliečio teisė ir pareiga. Pagrindiniame Lietuvos valstybės įstatyme (Konstitucijoje) teigiama, kad svarbiausiais šalies gynybos klausimais rūpinasi Valstybės gynimo taryba, sudaryta iš Prezidento, Ministro pirmininko, Seimo pirmininko, krašto apsaugos ministro ir kariuomenės vado; Tarybai vadovauja Prezidentas – vyriausiasis Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadas.
1996–2004 laikotarpis. 1996 pabaigoje priimtas Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas detalizavo šalies nacionalinio saugumo sistemą. Įstatymas pirmaeiliu Lietuvos saugumo uždaviniu įvardija sausumos sienų su Baltarusija ir Kaliningrado sritimi, jūrų sienų ir oro erdvės kontrolę ir įpareigoja vertinti vidaus politikos sprendimus pagal tai, kaip jie padeda sumažinti Lietuvos valstybei kylančias grėsmes. Šis teisės aktas t. p. nurodo, kaip konkrečiai valstybės institucijos ir jos piliečiai užtikrina Lietuvos nacionalinį saugumą. Įstatymas įtvirtino ir Lietuvos Euroatlantinės integracijos siekio tęstinumą (1994 01 tuometis Prezidentas A. M. Brazauskas, 1993 10 paskatintas parlamentinių politinių partijų, išreiškė Lietuvos pageidavimą tapti NATO nare). Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas pagrindiniais Lietuvos užsienio ir saugumo politikos tikslais laikė tapimą NATO ir Europos Sąjungos nare bei pabrėžė, kad Lietuvos kariuomenė ir kitos krašto apsaugos institucijos kuriamos ir rengiamos sąveikai su NATO pajėgomis.
2002 Seimas priėmė pirmąją Lietuvos nacionalinio saugumo strategiją, kurioje saugumas apibrėžiamas kaip: suvereniteto ir teritorinio vientisumo išsaugojimas, vidaus saugumo ir tvarkos, demokratinių pagrindų, ūkio subjektų ir gyventojų ekonominio saugumo užtikrinimas bei aplinkos apsauga. Strategijoje įvardijamos esminės Lietuvos valstybės saugumo prielaidos, grėsmės, svarbiausios nacionalinio saugumo politikos kryptys ir jų įgyvendinimo būdai: tarptautinės teisės normomis paremtos pasaulio santvarkos stiprinimas, integracija į NATO ir Europos Sąjungą, strateginė partnerystė su JAV ir kita.
Valstybės saugumas nuo 2004. Lietuvai tapus NATO (2004 03 29) ir Europos Sąjungos (2004 05 01) nare, Europos Sąjunga Lietuvai padėjo integruotis į pasaulio ekonomiką ir toliau remia daugelio šalies nacionaliniam saugumui svarbių infrastruktūros projektų įgyvendinimą: Baltijos valstybių elektros tinklų sinchronizaciją su žemyninės Europos sistema, kitus energetikos projektus, vieningos Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Suomijos geležinkelių sistemos sūkurimą (Rail Baltica projektas) ir kita.
NATO ir JAV karinių dalinių buvimas Lietuvos teritorijoje stiprina karinį šalies saugumą: čia 2017 02 dislokuota NATO kovinė grupė, sudaryta iš Vokietijos, Čekijos, Nyderlandų, Belgijos ir Norvegijos kariuomenės grupių (iš viso – 1248 kariai), nuo 2004 Lietuvos oro erdvę saugo NATO naikintuvai, šalyje t. p. veikia NATO pajėgų integravimo vienetas (nuo 2015 09) ir NATO Energetinio saugumo kompetencijos centras Vilniuje (nuo 2016 08), 2019 10 į Lietuvą atvyko 500 JAV karių su šarvuota technika: tankais ir pėstininkų kovos mašinomis. Sąjungininkų kariuomenė siekia atgrasyti Rusiją, kurios agresyvi užsienio politika, pažeidžianti taisyklėmis bei taikiu valstybių sugyvenimu pagrįstą saugumo sistemą, kelia didžiausią grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Du valstybės saugumo politikos įgyvendinimo būdai naujausioje Lietuvos nacionalinio saugumo strategijoje (2017) yra suprantami kaip labiausiai šalies saugumą stiprinančios prielaidos: 1. Narystė Euroatlantinėse organizacijose – Europos Sąjungoje ir NATO ir 2. JAV karinių pajėgų buvimas Europoje ir Baltijos regione.
Dėl Rusijos karinės intervencijos Ukrainoje (2014 Krymo aneksija) Lietuva reikšmingai padidino išlaidas krašto gynybai: jos 2019 pasiekė NATO standartą – 2 % BVP. 2018 Lietuvos parlamentinės politinės partijos pasirašė susitarimą, kuriuo įsipareigojo 2030 gynybai skirti 2,5 % BVP. Nuo 2014 daugiau negu 2 kartus padidėjęs gynybos finansavimas leido reikšmingai sustiprinti Lietuvos kariuomenę: grąžinti privalomąją karo tarnybą (2015) ir padidinti karių skaičių, išplėtoti karinę infrastruktūrą, įsigyti savaeiges artilerijos sistemas, pėstininkų kovos mašinas ir kitą ginkluotę bei karinę techniką. Dėl investicijų į krašto gynybą ir JAV, NATO bei Europos Sąjungos pagalbos Lietuva 21 a. trečio dešimtmečio pradžioje yra geriausiai pasirengusi atremti jai kylančias grėsmes per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį.
Š: Lietuvos Respublikos konstitucinis aktas dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines rytų sąjungas, 1992 06 08; Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas Vilnius 1996 12 19; Dėl Nacionalinio saugumo strategijos patvirtinimo Vilnius 2002 05 28; Lietuvos Respublikos Seime atstovaujamų partijų susitarimas dėl Lietuvos gynybos politikos gairių, 2018 09 10. L: G. Česnakas Energetinis saugumas Baltijos–Juodosios jūros regione: nesaugumo ištakos ir poveikis valstybėms / Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2011–2012 t. 10 2012; H. Morgenthau Politics Among Nations: The Struggle for Power and Peace New York 1948; B. Buzan New Patterns of Global Security in the Twenty-First Century / International Affairs 1991 nr. 3; K. Waltz Structural Realism after the Cold War / International Security 2000 nr. 1; S. Barkin International Organization. Theories and Institutions London 2013; P. Hough, A. Moran, B. Pilbeam, W. Stokes International Security Studies: Theory and Practice New York 2015; N. Ripsman, J. Taliaferro, S. Lobell Neoclassical Realist Theory of International Politics Oxford 2016.
3212