nacionalizãcija (pranc. nationalisation), privačios nuosavybės objektų paėmimas valstybės nuosavybėn ar žemesnių valstybingumo lygmenų (municipalitetų, savivaldybių) turto pavertimas aukštesnio – valstybinio lygmens nuosavybe viešojo intereso labui. Nacionalizacija taikoma kaip ūkio socializacijos, t. y. perėjimo iš privataus į socialistinį ūkį, arba kaip intervencinė ekonominės politikos priemonė, kurios valstybė imasi siekdama tam tikros ūkio šakos ar įmonės kontrolės. Nacionalizacijos motyvai gali būti ir politiniai, ir ekonominiai. Valstybė, įvykdžiusi kurios nors ūkio šakos nacionalizaciją, tampa atsakinga už jos finansinius įsipareigojimus. Nacionalizacija vykdoma atitinkamai valstybės institucijai priimant specialų teisės aktą. Nacionalizuojama gali būti žemė, pramonės, prekybos ir paslaugų teikimo įmonės, transporto, ryšių priemonių, kredito, mokslo, švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos įstaigos, pastatai, meno vertybės ir kitas turtas. Daugelyje valstybių yra nacionalizuoti geležinkeliai, paštas, kasyklos, bankai ir kiti ūkio objektai, kur trūksta privačių investicijų dėl jų nepelningumo arba siekiant užtikrinti valstybės saugumą. Dažniausiai nacionalizuojama užsienio monopolijų nuosavybė ir gamybos šakos, susijusios su vietinių gamtos išteklių naudojimu (pvz., naftos). Bankų nacionalizacija padeda besivystančioms šalims sukurti savo kredito sistemą, sumažinti užsienio kapitalo įtaką. Žemės nacionalizacija sudaro sąlygas greitai įgyvendinti agrarinę reformą. Priešingas nacionalizacijai procesas vadinamas privatizacija. Nacionalizacija, vykdoma po privatizacijos, vadinama renacionalizacija, nacionalizuoto turto perdavimas privačion nuosavybėn – reprivatizacija, arba denacionalizacija. Vakarų valstybėse kompensacija už nacionalizuotą turtą dažniausiai yra adekvati paimamam turtui ir mokama pagal tarptautinės teisės normas. Komunistinėse valstybėse, kurios vadovaujasi Calvo doktrina (1868), suteikiančia prioritetą valstybės vidaus teisei, kompensacijos ir jos dydžio nustatymas yra valstybės vidaus reikalas, todėl už nacionalizuojamą turtą gali būti ir neatlyginama. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1962 priimta rezoliucija Dėl nacionalinių išteklių ilgalaikio suvereniteto įtvirtino tarptautinį reikalavimą nacionalizuojamos nuosavybės savininkui mokėti atitinkamą kompensaciją. Šis dokumentas paneigia Calvo doktriną ir komunistinį požiūrį į nacionalizaciją. Europos žmogaus teisių konvencijoje (1950) ir jos Pirmajame protokole (1954) nustatyta valstybės teisė leisti įstatymus, kontroliuojančius, kad nuosavybė būtų naudojama remiantis visuomeniniais interesais arba kad būtų užtikrintas mokesčių, rinkliavų ir baudų mokėjimas. Nacionalizacijos galimybė valstybėms nustatyta Jungtinių Tautų priimtoje Valstybių ekonominių teisių ir pareigų chartijoje (1974). Šioje chartijoje įtvirtintas ir teisingo atlyginimo principas – valstybė už nacionalizuojamą turtą savininkui turi atlyginti to turto rinkos vertę. Jei tarp valstybės ir privataus turto savininko kyla ginčas, jis turi būti sprendžiamas pagal valstybės vidaus teisę, dažniausiai teismuose.
Pasaulyje neretai nacionalizacija buvo vykdoma nesilaikant teisingo atlyginimo už paimamą turtą reikalavimo, savininkui visiškai neatlyginant turto vertės arba ją kompensuojant tik simboliškai. Tokia nacionalizacija neretai vadinama ekspropriacija (priverstinė turto, nuosavybės konfiskacija). Dauguma tokių nacionalizacijų vyko po įvairių revoliucijų, daugiausia socialistinių. 19 a. antroje pusėje sparčiai plėtojantis gamybai dalis ekonominės veiklos sričių (transportas, energetika, karinė pramonė) pagal savo mastą peraugo privačios nuosavybės santykius, todėl daugelyje šalių buvo pradėta jų nacionalizacija. Tokia nacionalizacijos rūšis, kai privati nuosavybė už atlyginimą paimama visuomenės reikmėms (pvz., viešiesiems keliams ar geležinkeliams tiesti), kai kuriose valstybėse (pvz., Jungtinėse Amerikos Valstijose) dar vadinama nusavinimu (eminent domain), kai valstybė turi neginčijamą teisę paimti privačią nuosavybę iš savininko be jo sutikimo, bet teisingai atlygindama.
Pasaulyje nacionalizacija plačiai pradėta vykdyti 20 a., ypač po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų. 1918 Rusijoje, 1945–89 SSRS ir Rytų Europos šalių valstybėse, kurios priklausė nuo SSRS, buvo neatlyginamai nacionalizuotos (eksproprijuotos) visos privačios įmonės. Per Pirmąjį pasaulinį karą Jungtinėse Amerikos Valstijose, po Pirmojo pasaulinio karo Vokietijoje, Kanadoje buvo nacionalizuoti geležinkeliai, Kvebeko provincijoje – elektros tiekimo sistema. Prancūzijoje 1945 įvykdyta didžiausių šalies bankų nacionalizacija, o už savininkų bendradarbiavimą su naciais nacionalizuota bendrovė Renault. 1945–50 Didžiojoje Britanijoje buvo nacionalizuotos didelės angliakasybos, dujų, naftos, geležinkelių, plieno gavybos, laivų statybos, telekomunikacijų ir aviacijos įmonės, centrinis bankas. Egipte 1956 nacionalizuotas Sueco kanalas. Kuboje po 1959 revoliucijos F. Castro Ruzo vyriausybė neatlyginamai nacionalizavo daugumą šalyje registruotų tarptautinių įmonių (daugiausia Jungtinių Amerikos Valstijų). Indijoje 1969 nacionalizuota 14, 1980 – dar 5 bankai. 2001 atsakant į Rugsėjo vienuoliktosios teroristų lėktuvų atakas Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo nacionalizuotos visos oro uostų saugumo tarnybos. 2008 Venesueloje pradėta nacionalizuoti cemento pramonę, t. p. nacionalizuota viena didžiausių plieno gamyklų. Nyderlandų vyriausybė 2008 nacionalizavo finansinių sunkumų turinčią Belgijos ir Nyderlandų draudimo bendrovę Fortis, Jungtinės Amerikos Valstijos – Federalinę vidaus hipotekos agentūrą Freddie Mac ir Federalinę nacionalinę hipotekos asociaciją Fannie Mae, Didžioji Britanija iš dalies nacionalizavo Royal Bank of Scotland ir kitas finansų institucijas. Latvijos vyriausybė 2008 pabaigoje priėmė sprendimą suteikti paramą vienam didžiausių Latvijos komercinių bankų AS Parex Banka ir už simbolinę dviejų latų kainą įsigijo kontrolinį (51 %) banko akcijų paketą, šitaip visiems banko įsipareigojimams garantuodama valstybinę paramą.
LIETUVOJE nacionalizaciją vykdė Lietuvos laikinoji vyriausybė. Ji 1918 nacionalizavo buvusios Rusijos imperijos majoratų ir į Lietuvą negrįžusių savininkų miškus, vėliau ir majoratų žemes. 1918 12 pabaigoje–1919 01–02 Sovietų Rusijos kariuomenei užėmus didesnę Lietuvos dalį Laikinoji revoliucinė darbininkų ir vargingųjų valstiečių vyriausybė 1918 12 16 manifestu paskelbė apie dvarininkų, stambiųjų ūkininkų, valdžios organizacijų ir vienuolynų žemės (su kilnojamuoju ir nekilnojamuoju inventoriumi bei pastatais), miškų, vandens, bankų, urmo sandėlių nacionalizaciją. 1919 01 14 Žemės dekretas nustatė žemės nacionalizacijos tvarką, pagal kurią buvo numatyta konfiskuoti didžiuosius dvarus, o kituose dvaruose ir dideliuose ūkiuose įvesti valstybės kontrolę. Lietuvos kariuomenei sustabdžius Sovietų Rusijos kariuomenės puolimą nacionalizacijos procesas buvo nutrauktas. Siekdama ūkio kontrolės ar trūkstant privačių investicijų valstybė įsigijo Lietuvos banko, Žemės banko, Lietuvos viešbučio, Spindulio spaustuvės, Lietuvos eksporto, Maisto ir kitų akcinių bendrovių akcijų. 1929 09 01 valstybė turėjo 151 610 akcijų, kurių nominalioji vertė siekė 50,5 mln. litų. Iš šių akcijų valstybė 1929 gavo 1,7 mln. litų, 1930 – 2,2 mln. litų, 1931 – 3,3 mln. litų pajamų. 1932 nacionalizuota Raudonojo Kryžiaus loterija.
SSRS okupavus Lietuvą, 1940 07 22 Liaudies seimas priėmė Žemės nacionalizavimo deklaraciją, pagal kurią visa žemė, jos gelmės, miškai, vandenys paskelbti visuomenine nuosavybe. Ūkininkai tapo žemės naudotojais. Vienam valstiečiui leista naudotis 30 ha, visa kita žemė konfiskuota. 1940 07 26 paskelbtas Bankų nacionalizavimo įstatymas, pagal kurį nacionalizuotos 46, su skyriais – 202 kredito įmonės (bankai, draudimo įstaigos, taupomosios kasos, kredito draugijos, lombardai). Mažesnės nacionalizuotos kredito įstaigos buvo likviduotos, kitos pertvarkytos ir tapo SSRS kredito sistemos dalimi. 1940 07 26 paskelbtas Stambiosios pramonės nacionalizavimo įstatymas. Buvo nacionalizuotos įmonės, kuriose dirbo daugiau kaip 20 darbininkų, t. p. variklių turinčios įmonės, kuriose dirbo daugiau kaip 10 darbininkų. 1940 09 27 Aukščiausiosios Tarybos įsaku nacionalizuotos prekybos įmonės su metine 150 000 litų ir didesne apyvarta, knygų leidyklos – iki 1940 10 01 iš viso 600 didelių ir vidutinio dydžio įmonių, iki 1941 06 01 – 860 įmonių (kartu su jų turimomis bendrovėmis, dirbtuvėmis – apie 1000). Rugpjūčio pabaigoje valstybė monopolizavo užsienio prekybą, perėmė geležinkelius, garvežių ir vagonų remonto dirbtuves. Lietuvos telefono ir telegrafo svarbiausios linijos tapo SSRS ryšių sistemos dalimi. 1940 rudenį nacionalizuotos privačios transporto priemonės – jūrų ir upių laivai, didesnės baržos, motorlaiviai, autobusai, sunkvežimiai, lengvieji automobiliai. 1940 10 31 Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje nacionalizuoti gyvenamieji namai, kurių plotas buvo didesnis kaip 220 m2, kituose miestuose ir gyvenvietėse – 170 m2, t. p. namai, turintys istorinę ar meninę vertę arba užimti valstybės įstaigų, privatūs kino teatrai, viešbučiai su daugiau kaip 10 kambarių, ligoninės, poliklinikos, vaistinės ir vaistų sandėliai, chemijos ir farmacijos pramonės. 1941 06 23–08 05 veikusi Lietuvos laikinoji vyriausybė paskelbė, kad būtina atlikti sovietinės valdžios nacionalizuoto turto denacionalizaciją ir grąžinti privačią nuosavybę. 1944 SSRS valdžia atnaujino nacionalizaciją. 1945 nacionalizacija įgyvendinta Klaipėdos krašte. 1947 uždrausta privati prekyba ir samdomosios darbo jėgos naudojimas. 20 a. 5 dešimtmečio pabaigoje gamybinės paskirties privačios nuosavybės neliko. Nacionalizuotos privačios nuosavybės savininkai jokios kompensacijos negavo.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pradėtos vykdyti piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procedūros. Valstybės nacionalizuotas fizinių ir juridinių asmenų turėtas nekilnojamasis turtas buvo grąžinamas natūra arba kompensuojama to turto vertė pinigais ar kitu turtu. Nacionalizacijos procedūras Lietuvoje reglamentuoja Konstitucija (1992), Civilinis kodeksas (2000, įsigaliojo 2001), Žemės įstatymas (1994, nauja redakcija 2004), Vyriausybės nutarimas Dėl prašymų paimti žemę visuomenės poreikiams pateikimo ir nagrinėjimo taisyklių ir žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo (2005), kiti teisės aktai. Šiuose teisės aktuose nustatyta galimybė riboti asmens nuosavybę paimant ją visuomeniniams poreikiams. Nuosavybės paėmimas visuomeniniams poreikiams, kaip ir bet koks nuosavybės teisės ribojimas, vykdomas laikantis tam tikrų reikalavimų, t. y. turi būti teisėtas (nustatomas įstatymu), būtinas demokratinėje visuomenėje (atitikti reikalingumo ir proporcingumo reikalavimus), už paimamą turtą turi būti teisingai atlyginama (pinigais ar kitu turtu).
1289