nacionalsocialzmas (vok. Nationalsozialismus), naczmas, 20 a. pirmos pusės socialinis politinis judėjimas, jo ideologija ir šios ideologijos įgyvendinimo praktika.
Idėjinės ištakos
Nacionalsocializmo idėjinės ištakos formavosi 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje, jų galima rasti prancūzų rasinės teorijos vieno pradininkų J. A. de Gobineau, anglų kilmės politikos filosofo H. S. Chamberlaino, meno istoriko J. Langbehno, istoriosofo ir politikos filosofo O. Spenglerio, rašytojo E. Jüngerio kūryboje, prūsiškojo militarizmo tradicijose (Frydricho Vilhelmo I, Frydricho II Didžiojo, O. E. L. von Bismarcko pažiūros), pagal kurias karinė dvasia ir drausmė turi būti sektini civilinio ir asmeninio gyvenimo principai.
Sąsajos su fašizmu
Nacionalsocializmas turėjo daug bendrų bruožų su Italijos fašizmu (nacijos lyderio kultas, vienos partijos diktatūra, antiracionalizmas, nacionalizmas, apeliavimas į mases ir daug kitų bruožų), bet nuo jo daug kuo ir skyrėsi. Nacių Vokietija buvo labiau totalitarinė valstybė, turėjo daugiau įvairias gyvenimo sritis kontroliuojančių institucijų, ūkio srityje nebuvo korporatyvizmo, valdančiosios partijos vaidmuo didesnis, vyraujanti ideologija reikalavo atmesti visas konkuruojančias doktrinas, tuo tarpu italų fašistų vadas B. Mussolini pabrėždavo, kad fašizmas yra liberalizmo, konservatyvizmo ir socializmo sintezė bei aukštesnė visų jų pakopa.
A. Hitlerio pasaulėžiūros įtaka
Daugelį nacionalsocializmo elementų lėmė A. Hitlerio asmeninė pasaulėžiūra (svarbiausios doktrinos išdėstytos knygoje Mano kova / Mein Kampf), kurios pamatas – arijų rasės išskirtinumo teorija (gamta žmoniją padalijo į rases, tarp kurių aukščiausia yra arijai, arba šiaurinė rasė, pranašesnė už kitas fiziškai, t. p. dorovės ir kultūros požiūriu; aukštesnioji rasė turi vyrauti, tik jai reikia erdvės – Lebensraum, kuri, pagal A. Hitlerį, pirmiausia yra Rytuose) ir antisemitizmas (arijų didžiausias priešas yra ne žemesnės rasės, bet žydai, kurie yra demoniškos kilmės antirasė, jos paskirtis – pažeisti kitų rasių grynumą tam, kad šios galiausiai degraduotų). Galutiniu nacionalsocializmo judėjimo tikslu A. Hitleris laikė pasaulinę rasinę revoliuciją, kuri įvyks arijams nukariavus kitus kraštus (vėliau žmonija plėtosis harmoningai).
A. Hitlerio knygos Mano kova t. 1 pirmojo leidimo (1925) antraštinis lapas
Tokių idėjų šalininkų Vokietijoje padaugėjo dėl I pasaulinio karo ir Versalio taikos padarinių nuskurdus vidurinei klasei, bet A. Hitlerio suburta Nacionalsocialistų partija didelę įtaką įgijo tik tada, kai šalį palietė pasaulinė ūkio krizė. Nacionalsocializmas vokiečius patraukė daugeliu dalykų, tarp jų ir tuo, kad buvo modernus judėjimas. Savo idėjas A. Hitleris propagavo naujoviškai: žmonės nebuvo įtikinėjami argumentuojant, į juos apeliuota emocingomis kalbomis, mitologizuotas idėjas lengviau pasigaudavo plačiosios masės. Sukurta didžiulio masto propagandos sistema.
Politinės, ekonominės ir socialinės nuostatos
Pirmaisiais valdymo metais naciai užgniaužė politinę opoziciją (uždraudė kitų partijų veiklą, vėliau susidorojo su svarbiausiais varžovais partijos viduje; valstybės aparato profesionalai ilgainiui tapo neformaliais nacionalsocialistų sąjungininkais) ir palankesnio politinio klimato sąlygomis ėmėsi ūkio pertvarkos.
Ūkio srityje jie neturėjo darnios ekonominės teorijos ar programos, vadovavosi pragmatinėmis nuostatomis. Daugiausia lėšų skiriama viešiesiems darbams, naujų pastatų statybai ir darbo vietoms kurti privačiame sektoriuje. Profesinės sąjungos paleistos, vietoj jų miestiečiams įkurtas vieningas Darbo frontas, valstiečiai suvienyti į imperijos žemdirbių luomą. Pamažu vyriausybė ėmė kontroliuoti vis daugiau ūkio sričių. Išplėtojus įdarbinimo programą iki 1938 panaikintas nedarbas. Ūkiui atsikūrus, nuo 1936 spartėjančiais tempais buvo didinamos ginklavimosi išlaidos.
Socialinių santykių srityje siekta naikinti individualizmą, kuriama socialiai lygių žmonių bendrija, norėta, kad jos pavieniai sektoriai harmoningai bendradarbiautų. Aukštesnio socialinio statuso rodikliu (psichologiniu lygmeniu) turėjo tapti ne pajamos, bet priklausymas rasiniam elitui, t. y. nuo rasinių priemaišų, įvairių neįgalių asmenų išvalytai vokiečių tautai. Skatinamas atsidavimas bendram reikalui, drausmė ir solidarumas, t. y. puoselėjami naujo žmogaus, turinčio naują savimonę bruožai. Per keletą nacių valdžios metų pakitimai socialinėje srityje buvo ryškūs: senieji klasiniai ryšiai suiro, įsigalėjo žmonių hierarchija pagal jų atliekamas funkcijas. Bet tikros socialinės revoliucijos nebuvo, turtingi išliko turtingais, darbininkai – darbininkais, lyderiai – lyderiais.
Nacionalsocializmas didele dalimi buvo jaunų žmonių judėjimas, vienu didesnių uždavinių jie laikė jaunimo mobilizavimą. Pakito vidurinio lavinimo sistema, daugiau dėmesio skirta fiziniam lavinimui. Jaunimą stengtasi burti į organizacijas (pirmaisiais karo metais hitlerjugende buvo 90 % 14–18 metų jaunuolių). Moterų statusas nominaliai tapo geresnis, jų padaugėjo universitetuose, tarp mokytojų ir mokslo daktarų, bet jos liko subordinuota socialine grupe. Dėl stambių ekonominių projektų įgyvendinimo ir kolektyvinių ceremonijų nacių socialinė politika suteikė aktyvesnio dalyvavimo nacionaliniuose reikaluose ir didesnės nei Weimaro respublikos laikais demokratijos iliuziją. Teologijos požiūriu nacionalsocializmas buvo pagoniškas judėjimas, nors dažnai (ir pagrįstai) vadinamas politine religija (pasak A. Hitlerio, jis yra religingas žmogus, nors ir neįprasta to žodžio prasme). Santykiai su Katalikų ir Protestantų Bažnyčiomis buvo prieštaringi, nesutarimai susilpnėjo prasidėjus karui.
Totalitarinės valstybės sukūrimas. Nacionalsocializmo žlugimas
Nacių valdžia gana greitai tapo totalitarinė, Nacionalsocialistų partija įstatymų galėjo ir nepaisyti. Politinė opozicija režimui egzistavo iki jo žlugimo, bet su ja kovota efektyviai, netrukus rimtesnis pasipriešinimas tapo nebeįmanomas, jį galėjo pakeisti tik užsienio šalių karinė intervencija. Ideologiniu požiūriu nacionalsocializmo įtaka aiškiau buvo juntama vokiškai kalbančiuose kraštuose: Austrijoje, Sudetuose, Šveicarijoje. Vokietijos įsiveržimas į Lenkiją (1939 09) buvo logiškas A. Hitlerio planų padarinys. 1938–45 nacių sistemą A. Hitlerio režimas mėgino išplėsti už Vokietijos ribų, sukeldamas kruviniausią žmonijos istorijoje – Antrąjį pasaulinį karą. Savo tvarką po numatytos 1939–41 karinės kampanijos sėkmės naciai planavo plėsti visoje Europoje, vėliau Azijos vakarinėje dalyje, Afrikoje, galiausiai – visame pasaulyje. Ši programa nepavyko Vokietijai pralaimėjus II pasaulinį karą. Nacionalsocializmas kaip masinis judėjimas žlugo 1945, kai 1945 04 30 nusižudė vienas svarbiausių jo įkvėpėjų – A. Hitleris.
Po karo dauguma Vokietijos gyventojų nenoriai pripažino faktus dėl nacių įvykdytų masinių nusikaltimų (Holokaustas), bet mėginimų atgaivinti nacionalsocializmą neparėmė, daugumai tapo aišku, kad jo siūloma pasaulėžiūra galiausiai atveda į šalies sunaikinimą. Negausūs nacionalsocializmo pasekėjų susivienijimai kartais sugebėdavo iškovoti vietų Vakarų Vokietijos žemių parlamentuose, bet didesnės įtakos neturėjo nei 20 a. pabaigoje, nei 21 a. pradžioje. Dar neofašizmas, radikalieji dešinieji.