nadrùviai, baltų gentis, gyvenusi Nadruvoje. 19 a.–20 a. pradžios vokiečių tyrėjai M. Töppenas, A. Bezzenbergeris, K. H. Lohmeyeris, L. Weberis įrodinėjo, kad nadruviai, kaip ir skalviai, sūduviai buvo lietuviai (vakariniai lietuviai). Po I pasaulinio karo G. ir H. Mortensenai, P. Karge, vėliau – K. H. Forstreuteris, W. Hubatschas teigė, kad nadruviai buvę prūsai, kuriuos išnaikinęs Vokiečių ordinas. Per ordino karus su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste susidarius dykrai, neva 15 a.–16 a. pradžioje nadruvių žemes kolonizavę lietuviai iš Didžiosios Lietuvos. 20 a. pirmoje pusėje dar nebuvo kompleksiškai išnagrinėta ir nustatyta, kad senovėje nadruviai ir kiti vakariniai baltai maišėsi vieni su kitais, su atsikėlusiais žemaičiais ir kitais lietuviais; kad nadruviai lietuvėti pradėjo nuo 5–6 a. lietuvių tautybės formavimosi ir konsolidavimosi, etnokultūrinio ir etnoteritorinio, t. p. kalbos, religijos bendrumo pagrindu.
baltai 11–12 amžiuje
Lenkų istorikas H. Łowmiańskis nustatė, kad dar gentinėje visuomenėje nadruviai buvo labai asimiliuojami lietuvių. Dauguma lietuvių tyrėjų istorikų (P. Pakarklis, V. Vilešis, J. Jakštas, R. Batūra, J. Jurginis, J. Žiugžda, A. Matulevičius) nadruvius laiko lietuviais, prūsologas V. Mažiulis – prūsais, kurie, kaip ir skalviai, nuo 5–6 a. iki 16 a. sulietuvėjo. R. Batūros, A. Tautavičiaus, Z. Zinkevičiaus nuomone, nadruvių kalba ir kultūra turėjo lietuvių, jotvingių ir prūsų kalbos bruožų.
Dabartiniai lietuvių archeologai nadruvius laiko pereinamąja gentimi tarp prūsų ir lietuvių, jų žemėje ilgainiui įsivyravo lietuviai, materialinė kultūra skiriasi nuo grynųjų prūsų. Nadruviai vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste, medžiokle ir bitininkyste (drevininkyste). 3–4 a. vyravo mirusiųjų deginimo paprotys, perimtas iš Lietuvos. Vėliau mirusieji laidoti ir nedeginti, į kapus retai dėti ginklai, naudotos panašios kaip ir lietuvių segės.
14 a. pradžioje Vokiečių ordino kronikininkas Petras Dusburgietis rašė, kad nadruviai turėjo stiprias kariaunas ir daug pilių. 1255 jie su skalviais ir sūduviais puolė Sembą, nes sembai tuomet pasidavė kryžiuočiams. Per Didįjį prūsų sukilimą (1260–74) nadruviai su skalviais dalyvavo 1274 sūduvių žygyje į Vokiečių ordino užkariautą Bartą. 1274–75 Vokiečių ordinas užkariavo ir nadruvius. Dalis jų pasitraukė į Didžiąją Lietuvą, kiti su skalviais, Didžiosios Lietuvos lietuviais sudarė lietuvininkų etninį branduolį; į juos įsiliejo ir Vokiečių ordino karo belaisviai Didžiosios Lietuvos lietuviai, apgyvendinti dykynėse. Lietuvybei tarp nadruvių plisti įtakos turėjo ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Prūsijos prekybiniai ryšiai. Iki 17 a. nadruviai išlaikė senojo tikėjimo (pagonybės) papročius, priešinosi Vokiečių ordino, nuo 1525 Prūsijos kunigaikštystės dvasininkų prievarta diegiamai krikščionybei.
415
1362