naftà (gr. naphtha, turk neft < pers. neft < akadų napatum – užsidegti, užsiliepsnuoti), gamtinės kilmės Žemės gelmėse susidaręs riebus, panašus į aliejų, degus, daugiau ar mažiau klampus, savito kvapo skystis. Naftą sudaro įvairios molekulinės masės alifatinių, aliciklinių, aromatinių bei mišrios struktūros angliavandenilių ir nedidelio kiekio sieros, deguonies ir azoto organinių junginių mišinys.
Pagal vyraujančius angliavandenilius skiriama metaninė, metaninė nafteninė, metaninė nafteninė aromatinė, nafteninė, nafteninė aromatinė ir aromatinė nafta. Naftoje yra ištirpusių angliavandenilinių dujų, emulguoto vandens, nedideli kiekiai metalo druskų. Naftos elementinė sudėtis: anglis (81–88 %), vandenilis (10–15 %), deguonis (iki 0,7 %), siera (iki 6 %), azotas (iki 1,8 %).
Naftos fizinės savybės (spalva, tankis, klampa, optinis aktyvumas, degimo šiluma ir kita) priklauso nuo jos cheminės ir frakcinės sudėties. Nafta dažniausiai būna tamsiai rudos arba juodos su žalsvu atspalviu, rečiau šviesiai rudos arba geltonos spalvos. Tankis kinta nuo 760 kg/m3 iki 1000 kg/m3. Pagal tankį skiriama lengvoji (tankis iki 870 kg/m3), vidutinė (871–910 kg/m3) ir sunkioji (daugiau kaip 910 kg/m3) nafta. Svarbus naftos kokybės rodiklis yra sieros kiekis – kuo mažiau sieros, tuo geresnė naftos kokybė. Pagal sieros kiekį skiriama mažai sieringa (mažiau kaip 0,5 %), sieringa (0,5–2,0 %) ir labai sieringa (daugiau kaip 2,0 %) nafta. Naftos virimo pradžios temperatūra daugiau kaip 30 °C, stingimo temperatūra kinta nuo 30° C iki –60° C; labiausiai priklauso nuo kietųjų angliavandenilių (C18–C35) kiekio – kuo jų daugiau, tuo aukštesnė virimo temperatūra. Pagal jų kiekį skiriama nafta su mažu (mažiau kaip 1,5 %), vidutiniu (1,5–6,0 %) ir dideliu (daugiau kaip 6,0 %) kietųjų angliavandenilių kiekiu. Degimo šiluma 43,7–46,2 MJ/kg. Pliūpsnio temperatūra nuo –35 °C iki 120 °C.
nafta ir naftingoji uoliena – kambro smiltainis
Žaliavinė nafta perdirbama pirminiu (rektifikavimas) ir antriniu (krekingas ir riformingas) būdu. Iš naftos gaminami naftos produktai. Žemės gelmėse nafta glūdi kartu su degiosiomis (naftos) dujomis.
naftos ir degiųjų gamtinių dujų telkinių eksploatavimo schema
Gamtinių angliavandenilių susikaupimas Žemės plutos geologinėje struktūroje vadinamas naftos ir degiųjų gamtinių dujų telkiniu. Jei telkinys pakankamai didelis ir jį naudinga eksploatuoti, jis vadinamas pramoniniu. Naftos telkiniai daugiausia eksploatuojami gręžiniais (naftos gavyba). Grupė naftos telkinių, artimai išsidėsčiusių bendros geologinės sandaros teritorijoje, užimančioje kokią nors bendrą stambią tektoninę struktūrą (sineklizę, anteklizę, grabeną), vadinama naftinguoju baseinu (pvz., Maracaibo naftingasis baseinas Venesueloje ir Kolumbijoje). Pasaulyje išskirta apie 600 naftos ir dujų baseinų (bendras plotas apie 80 mln. km2), iš jų 163 – pramoninės reikšmės.
Naftos telkinių rasta visuose žemynuose ir pakrančių akvatorijose, bet ištekliai išsidėstę netolygiai: apie 75 % visų naftos išteklių susitelkę Viduriniuose Rytuose, Šiaurės Amerikoje ir Nepriklausomų Valstybių Sandraugos teritorijoje. 2008 naftos ištekliai Žemės plutoje sudarė 1331,7 mlrd. barelių. Didžiausi naftos ištekliai parodyti 1 lentelėje, gavyba – 2 lentelėje.
1
2
Kilmės hipotezės
Pagrindinės hipotezės, aiškinančios naftos susidarymą Žemės gelmėse, yra organinė (biogeninė) ir neorganinė. Organinė naftos kilmės hipotezė teigia, kad nafta susidarė iš gausios organinės medžiagos (gyvūnų ir augalų liekanų), nusėdusios kartu su nuosėdomis bei iš susikaupusių dujinių angliavandenilių Žemės plutoje, veikiant aukštai temperatūrai ir dideliam slėgiui. Neorganinė naftos kilmės hipotezė teigia, kad nafta susidarė planetos formavimosi metu kartu su kitomis mineralinėmis medžiagomis. Dar yra plazminė (dėl stiprios elektros iškrovos Žemės plutoje), kosminė (pradiniame Žemės formavimosi etape iš dulkių ir dujų debesies buvo įtrauktas didelis kiekis vandenilio, kuris Žemės gelmėse jungėsi su magmoje esančia anglimi ir susidarė naftingieji angliavandeniliai) ir kitos naftos kilmės hipotezės.
Istorija
Manoma, dar senovės Graikijoje ir Persijoje buvo gręžiami gręžiniai. Natūraliai išsiliejusi nafta buvo naudojama jau šeštame tūkstantmetyje prieš Kristų. Kinijoje nafta buvo išgaunama bambukiniais gręžiniais ir naudota druskai gaminti. Naftos pramonės vienu pradininkų laikomas I. Łukasiewiczius (Lenkija), išradęs būdą distiliavimu atskirti žibalo frakciją ir sukūręs žibalinę lempą. Jo iniciatyva 1854 Lenkijoje išgręžtas pirmasis naftos gręžinys, 1856 – pastatyta pirmoji naftos perdirbimo įmonė. 1858 Kanadoje išgręžtas pirmasis komercinis naftos gręžinys.
Lietuvoje
Lietuvoje naftos paieškos pradėtos 1958. Jos rasta Vakarų Lietuvoje ir Baltijos jūros akvatorijoje kambro, ordoviko ir silūro naftinguosiuose kompleksuose (daugiausia – vidurinio kambro Deimenos serijos smiltainio sluoksniuose). Naftos gavyba gręžininiu būdu pradėta 1990 (naftos gavyba Lietuvoje, Lietuvos eksploatuojamos naudingosios iškasenos); Lietuvoje nafta išgaunama tik iš sausumoje esančių telkinių. Nuo 1990 iki 2021 pabaigos Lietuvoje išgauta apie 5506 tūkst. m3 naftos. 2021 nafta buvo išgaunama iš 10 detaliai išžvalgytų naftos telkinių (Genčų, Girkalių, Kretingos, Nausodžio, Pocių, Sakučių, Šilalės, Šiūparių, Vėžaičių, Vilkyčių). Per 2015–19 laikotarpį išgauta apie 340, 2020 – 38,11, 2021 – 34,47, 2022 – 32,68, 2023 – 29,91 tūkst. m3 naftos.
1107