nahdà (angl. al-Nahda, arab. An-Nahda – atgimimas), kultūrinės ir intelektinės veiklos pagyvėjimas 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje Egipte, vėliau ir Levante (ypač Libane). Glaudžiai susijęs su arabų (ypač egiptiečių) antikolonijiniu ir nacionalistiniu judėjimu.
Nahdos susiformavimą netiesiogiai lėmė Osmanų imperijoje 19 a. antroje pusėje vykdytos teisinės ir socialinės reformos (Tanzimatas). Nahdos pradininkas – Europoje studijavęs egiptietis intelektualas Rifa at Tahtavi (1801–73). Jis vienas pirmųjų Egipte pradėjo skleisti europietiškojo švietimo idėjas, reikalauti Egipto visuomenės esminių reformų. Rifa at Tahtavi paskatino vėlesnių kartų arabų kraštų išsilavinusius asmenis (pvz., Muchamadą Abduhą, al Afghani, Rašidą Ridą) siekti arabų šalių socialinės politinės pertvarkos, kuri derintų dvasinį reislamizavimą su vakarietiškų gyvenimo normų įdiegimu (pasaulietiniu modernizavimu).
Nahda paskatino Egipto ir gretimų kraštų kultūrinio gyvenimo klestėjimą – tai ypač atsiskleidė grožinėje literatūroje, kuri anksčiau buvo marginali, periodiniuose leidiniuose. Dėl daugybės iš europiečių kalbų išverstų kūrinių atsinaujino ir arabų kalba (pradėta vartoti daug naujadarų – technikos ir mokslo terminų, sąvokų). Nahda susilpnėjo 20 a. viduryje susikūrus arabų nacionalinėms valstybėms.
844