naikintojų batalionai

naikntojų bataliònai (rus. istrebitelnyje bataljony), SSRS karinės formuotės, veikusios 1941–45.

Pradėti kurti Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Centro komiteto politinio biuro 1941 06 24 nutarimu Dėl priemonių pafrontėje, kovojant su priešo desantininkais parašiutininkais ir diversantais ir SSRS vidaus reikalų liaudies komisaro L. Berijos 1941 06 25 įsakymu Nr. 00804.

Formuotės ir vadovybė

Naikintojų batalionai (po 50–300 žmonių) buvo sudaromi daugiausia iš partinių aktyvistų nešauktinių (formaliai – savanorių). Formuotėms vadovavo 1941 07 31 sudarytas NKVD naikintojų batalionų štabas. Iki 1942 02 buvo suformuota apie 100 naikintojų batalionų.

Tikslai

Naikintojų batalionų tikslai – saugoti svarbius karinius ir ūkio objektus, naikinti vietoje panikuotojus, provokatorius, priešo desantininkus, šnipus ir diversantus. Karo eigai pakrypus SSRS naudai, susigrąžinant vokiečių užimtas žemes batalionų veiklos sfera išsiplėtė. Remiantis vidaus reikalų komisaro pavaduotojo I. Serovo 1943 12 16 direktyva Nr. 1612, naikintojų batalionai turėjo dalyvauti organizuojant apsaugą ir palaikant gyvenvietėse vadinamąją revoliucinę tvarką, t. p. padėti NKVD išnaikinti rajonuose vadinamąjį išdavikišką ir antisovietinį elementą.

Naikintojų batalionai Lietuvoje

SSRS kariuomenei 1944 Lietuvą okupavus antrą kartą Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) Centro komitetas 1944 07 24 priėmė nutarimą sukurti naikintojų batalionus visose Lietuvos apskrityse, o 1944 12 03 – sukurti po batalioną kiekviename valsčiuje. Šios karinės formuotės vykdė sovietinių valdžios institucijų ir aktyvistų apsaugą, dalyvavo organizuojant gyventojų trėmimus, kovojant su partizanais. Karui pasibaigus SSRS naikintojų batalionai buvo išformuoti, o Lietuvoje performuoti į teritorinius junginius (veikė iki 6 dešimtmečio), kurių narius nuo 1945 09 sovietinė propaganda oficialiai vadino liaudies gynėjais. Lietuvos gyventojai juos vadino stribais.

-stribai; -liaudies gynėjai