naktiẽs dangaũs švytjimas, silpna kvazipastovi, iš viršutinės atmosferos sklindanti nakties dangaus šviesa vidutinėse ir atogrąžų platumose. Dažniausiai sklinda iš jonosferos 80–100 km aukščio (kartais iš 200–300 km) sluoksnio. Matomas danguje giedrą naktį, kai nėra mėnulio ir saulė nusileidusi giliau negu 18° po horizontu.
Nakties dangaus švytėjimas sudaro 2 dedamosios: neatmosferinė (žvaigždžių, ūkų ir galaktikų šviesos, tarpžvaigždinių dulkių išsklaidytos Galaktikos šviesos, Zodiako ir atošvaistės šviesos) ir atmosferinė.
Neatmosferinė išsklaidyta šviesa stipriausia Paukščių Tako plokštumoje. Atmosferos švytėjimas yra fotocheminė liuminescencija, vykstanti dėl cheminių reakcijų viršutinėje atmosferoje; švytėjimas stiprėja nuo zenito horizonto link. Dėl šių reakcijų oro molekulės ir atomai ima švytėti. Saulės spinduliuotė sukelia dar disociacijos ir jonizacijos procesus viršutinėje atmosferoje. Daugiausia šviesos sklinda nuo molekulinio deguonies (O2), atominio deguonies (O), natrio (Na) ir hidroksido jonų (OH–), ozono (O3), anglies dioksido (CO2), azoto oksidų.
Atliekant spektrometrinius matavimus gaunama informacijos apie viršutinės atmosferos dinamiką ir cheminius procesus.
1163