Nalšia

Nalšià, Nalšnai, lietuvių istorinė žemė. Manoma, buvo Aukštaitijoje, į rytus nuo Žeimenos ir Merkio, apėmė ir dabartinės Baltarusijos teritorijos vakarinę dalį. Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad apėmė Aukštaitijos dalį į rytus nuo Šventosios (su Tauragnais, Utena, Giedraičiais, Dubingiais, Ašmena) ir į šiaurę nuo Neries ir Vilniaus. Nalšios ir Deltuvos riba beveik sutampa su Šventosios ir Žeimenos baseinų takoskyra, eina maždaug Molėtų ir Utenos rajonų viduriu. Nalšia minima Ipatijaus metraštyje (12 a. pabaiga–13 a.), Eiliuotojoje Livonijos kronikoje (13 a. 10 dešimtmetis), Lietuvos valdovo Mindaugo ir Rygos arkivyskupo aktuose. Iš pradžių Nalšios kunigaikščiai derino savo veiksmus, kovojo išvien. Jau 1201 didelė nalšėnų kariuomenė kovėsi su pskoviečiais. Didelį pasipriešinimą patyrė ir kalavijuočiai per 1229 žygį į Nalšią.

baltai 11–12 a.

Sudarant 1219 Lietuvos–Voluinės sutartį Pietų Nalšiai turbūt atstovavo Daujotas ir Viligaila. Stiprėjo Nalšios ir Lietuvos žemių ryšiai. 1250 per Nalšią Livonijos ordino kariuomenė žygiavo prieš Mindaugą. 1258–59 žiemą Pietų Nalšią nusiaubė mongolai‑totoriai (Burundajaus žygis).

Mindaugo sūnui Vaišelgai (Vaišvilkui) 1264 perėmus valdžią, Nalšios kunigaikštis Daumantas (vienas Mindaugo žudikų) su kariauna 1265 pabėgo į Pskovą ir čia 1266 buvo išrinktas kunigaikščiu. Vieni Nalšios kunigaikščiai tapo Vaišelgos šalininkais, kiti – priešininkais. Nalšios kunigaikštis Šiukšta 13 a. 7 dešimtmečio viduryje pabėgo į Livoniją ir tapo Rygos arkivyskupo valdiniu. Po jo Nalšią valdęs kunigaikštis Suksė su kariauna t. p. pabėgo pas vokiečius į Livoniją. Daumanto tėvonija Nalšioje atiteko Vaišelgos (Vaišvilko) vasalui Nalšios kunigaikščiui Gerdeniui.

Giminaičių Daumanto ir Gerdenio 1266–67 kova dėl valdų Nalšioje baigėsi, kai Gerdenis 1267 pradžioje žuvo mūšyje. 13 a. ketvirtame ketvirtyje Nalšia, matyt, buvo visiškai įtraukta į Lietuvos valstybę.

683

1777