Nambijos istòrija
Ikikolonijiniai laikai
Dabartinės Namibijos teritorijoje rasta piešinių, kuriuos olose ant sienų prieš 25 000 metų nupiešė pleistoceno laikotarpiu gyvenantys žmonės. Jie vertėsi medžiokle ir maisto rinkimu. 1 a. krašte apsigyveno sanai. 1488 atplaukė pirmieji europiečiai – portugalų jūrininko B. Díazo ekspedicija. Iki 19 a. 9 dešimtmečio į Namibiją atvykdavę europiečiai daugiausia buvo misionieriai ir medžiotojai. Intensyvus europiečių skverbimasis prasidėjo 19 a. pradžioje, britams į šiaurę nuo Oranės upės įkūrus misiją. 19 a. krašte gyveno bušmėnų, hotentotų ir bantų kalbomis kalbančios (hererų, ovambų) gentys. 19 a. pradžioje šiose gentyse iro gentinės visuomenės santykiai, formavosi gimininė gentinė diduomenė. Kai kuriose gentyse būta patriarchalinės vergovės. 1883 Bremeno pirklys Franzas Adolfas Eduardas Lüderitzas iš vietos vado nupirko Angra Pequenos įlanką ir jos apylinkes (1886 įlanka pavadinta Lüderitzo vardu).
petroglifai ant uolos prie Twyfelfonteino šaltinio Namibijos Kunenės regione
Kolonijiniai laikai
Namibijos gyventojai prie savo namo (20 a. pradžios vokiečių atvirukas)
1884 Vokietija paskelbė Namibijos teritoriją savo protektoratu ir pavadino ją Pietvakarių Afrika. Įsitvirtinti krašte siekė ir britai. 1878 Didžioji Britanija savo valda paskelbė Walvis Bay rajoną (prijungtas prie Namibijos 1994). Kolonijinė valdžia negailestingai susidorodavo su maištaujančiais vietos gyventojais. Labiausiai užkariautojams priešinosi kai kurios hotentotų gentys. 1896 vyko mbanderų, koujų genčių sukilimai. Slopinant 1904–07 hererų ir hotentotų sukilimą nužudyta daugiau kaip 60 000 žmonių; 2021 Vokietijos vyriausybė pripažino vykdytą genocidą ir sutiko Namibijai per 30 metų išmokėti 1,1 mrd. eurų kompensaciją. Per I pasaulinį karą 1915 Pietvakarių Afriką okupavo Pietų Afrikos Sąjungos (nuo 1961 Pietų Afrikos Respublika) kariuomenė. 1920 Tautų Sąjunga suteikė Pietų Afrikos Sąjungai mandatą valdyti Pietvakarių Afriką.
1925 įsteigta Pietvakarių Afrikos Įstatymų leidžiamoji asamblėja (afrikiečiai rinkimų teisių neturėjo). Po II pasaulinio karo Pietų Afrikos Sąjunga atsisakė paklusti Jungtinių Tautų sprendimui dėl Pietvakarių Afrikos priklausymo tarptautinės globos sistemai; 1949 paskelbė įstatymą, faktiškai reiškiantį Pietvakarių Afrikos aneksiją (Pietvakarių Afrikos valdymas atitiko Pietų Afrikos Sąjungos provincijų valdymą); Pietvakarių Afrikoje įtvirtinta apartheido politika. Nuo 1946 Pietvakarių Afrikos klausimą nuolat svarstė įvairios Jungtinių Tautų institucijos; buvo smerkiama Pietų Afrikos Sąjungos vykdyta aneksinė politika. 1966 Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja patvirtino Pietvakarių Afrikos nepriklausomybės teisę, buvo panaikintas Pietų Afrikos Respublikos mandatas valdyti Pietvakarių Afriką, paskelbta, kad šios teritorijos ateitimi rūpinsis Jungtinės Tautos.
1966 Pietvakarių Afrikos gyventojai pradėjo ginkluotą kovą dėl nepriklausomybės. Kovai vadovavo 1958 susikūrusi nelegali marksistinės pakraipos Pietvakarių Afrikos liaudies organizacija (dažniasiai vartojamas angliško pavadinimo South West Africa People’s Organization akronimas SWAPO, vadovas S. Nujoma). 1967 Pietvakarių Afrikai valdyti buvo sudaryta speciali Jungtinių Tautų Pietvakarių Afrikos taryba (nuo 1968 Jungtinių Tautų Namibijos taryba), paskirtas Jungtinių Tautų komisaras. 1968 Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja, remdamasi Pietvakarių Afrikos gyventojų pageidavimu, šalį nutarė pavadinti Namibija. Iki 1984 Pietų Afrikos Respublikos ginkluotosios pajėgos iš Namibijos teritorijos puldinėjo Angolos pasienio rajonus.
Nepriklausomybės laikai
1990 03 21 paskelbta Namibijos nepriklausomybė. Nuo 1990 valdanti partija – SWAPO. 1990 prezidentu tapo SWAPO vadovas S. Nujoma. 1999 įkurta opozicinė partija Namibijos demokratų kongresas. 20 a. 10 dešimtmetyje Namibija stiprino ryšius su poapartheidine Pietų Afrikos Respublika. 1996 Pietų Afrikos Respublika panaikino Namibijos skolą. 1999 šiaurės rytiniame Caprivi regione partizaninę kovą pradėjo Caprivi ruožo (apie 450 km ilgio juosta, kuri ribojasi su Botsvana, šiaurėje – su Angola ir Zambija, vakaruose – su Okavango upės regionu) atskyrimo nuo Namibijos siekianti separatistinė Caprivi išsivadavimo armija (įkurta 1994). Dėl Caprivi ruožo kilo Namibijos nesutarimų su Botsvana. 1999 Namibijos ir Botsvana ginčą dėl Caprivi ruožo pateikė spręsti Tarptautinio Teisingumo Teismui; jis pripažino Sedudu (dar vadinama Kasikili) salą, esančią Chobe upėje (ji žymi Namibijos ir Botsvanos sieną) Botsvanai.
2004 skelbdamas siekį plėtoti šalyje demokratiją S. Nujoma 4 kartą būti renkamas prezidentu atsisakė; 2007 S. Nujoma atsistatydino iš SWAPO vadovo pareigų. 2004 visuotiniuose rinkimuose į Nacionalinę asamblėją 76 % balsų (55 vietas iš 78) gavo SWAPO. 2005–15 Namibijos prezidentas buvo tuometis SWAPO vadovas Hifikepunye Pohamba, 2014 11 prezidentu išrinktas tuometinis partijos vadovas Hage Geingobas (surinko 86,73 % balsų, pareigas ėjo nuo 2015 03; perrinktas 2019). SWAPO laimėjo parlamento rinkimus 2014 (77 mandatai iš 96), t. p. ir 2019 (63 mandatai). 2024 02 04 mirus prezidentui Hage Geingobui prezidentu tapo antrasis viceprezidentas Nangolo Mbumba, buvęs ministras ir 2012–17 SWAPO vadovas.
21 a. pradžioje viena didžiausių Namibijos problemų – didelis gyventojų, užsikrėtusių ŽIV skaičius (nuo 2002 epidemijos lygis mažėja: 2002 užsikrėtę buvo 22 %, 2008 – 17,8 %, 2016 – 13,8 % šalies gyventojų); daug sergančių maliarija.
1990 Namibija tapo Tautų Sandraugos, Jungtinių Tautų, 1992 – Pietų Afrikos plėtros bendrijos nare. Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 2005.
1489
2271
Namibijos konstitucinė santvarka
Namibijos partijos ir profesinės sąjungos
Namibijos ginkluotosios pajėgos