nam ãreštas, ãreštas (vid. a. lot. arrestum – teismo nutarimas), kardomoji priemonė, kuria siekiama garantuoti įtariamojo dalyvavimą ikiteisminiame procese, netrukdomą baudžiamosios bylos tyrimą ir teisminį nagrinėjimą. Asmuo, kuriam skirtas namų areštas, įsipareigoja nustatytu laiku būti savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, nesilankyti viešosiose vietose ir nebendrauti su tam tikrais asmenimis.
Lietuvoje 1918–40 namų areštą reglamentavo Baudžiamojo proceso įstatymas. Namų areštas taikytas retai dėl nepakankamų techninių galimybių ir netobulų įstatymų. SSRS okupacijos metais namų arešto nebuvo. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę namų areštas pradėtas taikyti nuo 1994. Pagal Baudžiamojo proceso kodeksą (2002, įsigaliojo 2003) ikiteisminio tyrimo metu prokuroro prašymu namų areštą skiria ikiteisminio tyrimo teisėjas motyvuota nutartimi. Namų arešto paskyrimo klausimas sprendžiamas posėdyje, į kurį kviečiami prokuroras, įtariamasis ir jo gynėjas. Skiriant namų areštą atsižvelgiama į įtariamojo nusikalstamos veikos sunkumą, įtariamojo asmenybę, į tai, ar jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir darbą ar kitą legalų pragyvenimo šaltinį, į įtariamojo amžių, sveikatos būklę, šeiminę padėtį ir kitas aplinkybes, t. p. nustatomos namų arešto sąlygos. Už namų arešto numatytų sąlygų pažeidimą įtariamajam gali būti paskirtas suėmimas. Ikiteisminio tyrimo teisėjas gali nustatyti ne ilgesnį kaip 6 mėnesių namų arešto terminą, kuris gali būti pratęstas dar 3 mėnesiams (pratęsimų skaičius neribojamas). Bylą nagrinėjant teisme dėl namų arešto paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas motyvuotą nutartį nusprendžia teismas.
2271