nam prãmonė, įvairių reikmenų gamyba savo reikalams, asmeniniam vartojimui (ne pardavimui) valstiečių namų ūkyje iš tame pačiame ūkyje gaunamų žaliavų.
Atsiradimas, raida, formos
Namų pramonė (vadinama ir namų amatais) atsirado pirminėje gentinėje bendruomenėje, daugumoje genčių – neolito laikotarpiu kartu su žemdirbyste ir gyvulininkyste, ir plėtojosi priklausomai nuo vietos sąlygų, turimų žaliavų.
Namų pramonę sudarė įvairūs namų verslai, kurie tapo neatsiejama natūrinio ūkio sudėtinė dalis, svarbi pirminės gentinės bendruomenės, vergovės ir feodalizmo laikais (iki įsigalėjo kapitalistinis prekinis ūkis). Pagamintą produkciją suvartodavo patys gamintojai ir jų šeimos nariai, į rinką ji nepatekdavo (dalį jos valstiečių ūkiai kaip natūrinę duoklę atiduodavo feodaliniams žemvaldžiams).
Pirmosios namų pramonės formos buvo kailių ir odų dirbimas, medienos ir medžių žievės apdirbimas, puodų žiedimas, žemės ūkio padargų, medžioklės ir žvejybos reikmenų, veltinio, papuošalų gamyba. Virvių, pintinių, tinklų, indų pynimas iš stiebų, ašutų, plaušų ir kitų žaliavų davė pradžią tekstilės pramonei. Didelę ūkinę reikšmę valstiečiams turėjo puodininkystė, verpimas, audimas, avalynės gamyba. Išsivysčiusio feodalizmo laikotarpiu namų pramonė pamažu virto amatais, bet galutinai neišnyko, gyvuoja ir 21 a. visur, kur išlieka valstiečių ūkiai, ypač smulkieji.
Didžiausią reikšmę namų pramonė turi ekonomiškai atsilikusiose Afrikos, Azijos, Centrinės ir Pietų Amerikos, Okeanijos šalyse, kuriose dar išliko nemažai natūrinio ūkio elementų.
Namų pramonė Lietuvoje
Lietuvoje namų pramonė nuo senų laikų buvo svarbi valstiečių ūkio dalis. Namų sąlygomis buvo gaminami audiniai (drabužiai, staltiesės, rankšluosčiai, lovatiesės, juostos), mezginiai, apavas, keraminiai indai, medžio drožiniai (kultuvės, lazdos, dėžutės ir kiti), kalvystės, odos dirbiniai (arklių pakinktai, diržai), papuošalai, vaikų žaislai, kiti namų apyvokos reikmenys.
Iki Pirmojo pasaulinio karo valstiečiai patys gaminosi žemės dirbimo inventoriaus (akėčių, žagrių) medines dalis, šakes, kultuvus, grėblius ir kitus darbo įrankius. Vėliau namų pramonės ūkinė reikšmė sumažėjo, bet valstiečių namuose dar buvo verpiami lininiai ir vilnoniai siūlai, dažomi ne vien pirktiniais, bet ir aplinkoje randamais augaliniais dažais, audžiamos drobės, vilnoniai audiniai. Dirbant namų ūkio darbus buvo avimos vyžos ar naginės, kurias dažnas avėtojas mokėjo pats ir pasigaminti. Šalia vandens telkinių gyvenantys žvejai mokėjo pinti tinklus žuvims gaudyti. 1930 Lietuvos namų pramonės koordinavimo centru tapo Žemės ūkio rūmai, kuriuose įsteigtas Namų pramonės skyrius, sudaryta Namų pramonės gaivinimo komisija.
Po Antrojo pasaulinio karo ir kolektyvizacijos namų pramonė ėmė sparčiai nykti, trūkstamus namų ūkio reikmenis kaimo gyventojai dažniausiai pirko, o ne gaminosi patys. Kai kuriuos maisto gaminius (vaisių, daržovių, uogų, grybų konservus, rūkytas dešras, lašinius, skilandžius, grietinę, sūrius, sultis, alų ir kitus) asmeniniam vartojimui ne tik kaimo, bet ir miesto gyventojai pasigamina namuose ir 21 amžiuje.
2687
namų amatai; -pramonė
Lietuvos pramonė iki Pirmojo pasaulinio karo