namùdinis dárbas, mokamas darbas, atliekamas namuose ar kitose pasirinktose, išskyrus darbdavio darbo vietą, patalpose. Namudinį darbą dirbantis asmuo vadinamas namudininku, su juo sudaroma darbo sutartis. Namudininkas už sulygtą užmokestį (dažniausiai mokama už atliktą darbą, o ne už darbo laiką) ir su darbdavio suteiktomis ar namudininko įsigytomis darbo priemonėmis (įrenginiais, mechanizmais, kompiuteriu ir kita) ir medžiagomis atlieka darbdavio nustatytas funkcijas. Namudinio darbo sutartyje gali būti nustatyta, kad namudininkas iš darbdavio gaus kompensaciją už nuosavų prietaisų, įrenginių ar mechanizmų amortizaciją, jų remontą ir sumokės su jo darbo atlikimu susijusias išlaidas (elektros energijos, vandens sunaudojimo, ryšių paslaugų ir kita). Namudininko darbo vieta ir naudojamos darbo priemonės turi atitikti nustatytus darbuotojų ir aplinkinių asmenų saugos ir sveikatos reikalavimus. Daugelyje valstybių (Lenkijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje) pirmumo teisė dirbti namudinį darbą nustatyta moterims, turinčioms vaikų iki 16 metų (neįgalių vaikų – iki 18 metų), neįgaliesiems ir pensininkams, asmenims, slaugantiems neįgaliuosius arba ilgai sergančius šeimos narius, dirbantiems sezoninį darbą, taip pat stacionariai besimokantiems mokymo įstaigose. Didžiojoje Britanijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje namudinį darbą daugiausia dirba moterys. Namudinio darbo atmaina yra Europos valstybėse paplitęs teledarbas, dar vadinamas nuotoliniu (elektroninių namudininkų) darbu. Namudinį darbą reglamentuoja Tarptautinės darbo organizacijos Konvencija dėl namudinio darbo (1996). Jos pagrindinės nuostatos įtvirtintos daugelio valstybių darbo įstatymuose (taip pat Lietuvos Respublikos darbo kodekse, nors Lietuva šios Konvencijos nėra ratifikavusi) su galimais ypatumais, reglamentuojamais nacionalinės teisės aktuose ar kolektyvinėse sutartyse.
Namudinis darbas išplito 19 amžiaus pradžioje Prancūzijos siuvimo ir mezgimo įmonėse, vėliau – Italijoje, Švedijoje ir kitose valstybėse.
LIETUVOJE 1923–40 amatų pramonės dirbtuvių, kuriose vyravo rankinis darbas ir buvo naudojama nesudėtinga technika (siuvyklose, batų ir kitose dirbtuvėse), dalis darbininkų dirbo namuose ir darbdaviui atiduodavo jau pagamintą produkciją. Šie darbininkai nebuvo registruojami finansų institucijose, darbo inspekcijoje, ligonių kasoje, todėl iš esmės jiems nebuvo taikomi jokie darbo įstatymai. Toks darbo atlikimo būdas buvo naudingas darbdaviams, nes darbininkams, dirbantiems namuose, buvo mokamas mažesnis atlyginimas, pagal tuo metu galiojusius įstatymus darbdaviai mokėjo mažesnius mokesčius (mokesčiai skaičiuoti tik nuo pačioje įmonėje dirbančiųjų skaičiaus). Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę namudininkams taikomos visos Darbo kodekso (2016, įsigaliojo 2017) ir kitų teisės aktų nuostatos, išskyrus įmonės vidaus darbo taisykles. Prieš sudarydamas darbo sutartį su namudininku darbdavys turi įvertinti profesinę riziką namudininko darbo vietoje. Namudininkams negali būti pavedami darbai, susiję su kenksmingais biologiniais, cheminiais, kancerogeniniais veiksniais, mutagenais ar medžiagomis, galinčiomis būti tokių veiksnių šaltiniu. Namudininkas darbo laiką, kuris negali būti ilgesnis kaip 40 valandų per savaitę, skirsto savo nuožiūra ir pats jį apskaito. Dėl savarankiško darbo režimo nustatymo namudininkams netaikomas užmokestis už naktinį darbą, viršvalandinį darbą ar darbą poilsio ir švenčių dienomis. Kolektyvinėse sutartyse gali būti nustatyti namudinio darbo kiti ypatumai.
536