nanãjų kalbà, goldų kalba, chodzenų kalba, tazų kalba, priklauso altajiečių šeimos tungusų ir mandžiūrų kalbų grupei. Nykstanti. Vartoja nedidelė nanajų (nani – ‘vietiniai, vietiniai gyventojai’) tauta, gyvenanti Amūro žemupyje ir prie Usūrio dešiniųjų intakų Chabarovsko ir Primorės kraštuose Rusijoje (apie 10 500), t. p. tarp Sungari ir Usūrio upių Kinijoje (apie 2 000; 21 a. pradžioje).
Nanajų kalba susiformavo iš senovės Amūro, tungusų, tiurkų ir kitų tarmių. Vėliau patyrė didelę rusų ir kinų kalbų įtaką. Raštas (religinės literatūros vertimai) sukurtas 19 a. pabaigoje kirilikos pagrindu. 1930–37 vartotas lotynų raidynas. Nanajų kalba turi įvairių tarmių, nes yra izoliuotai paplitusi didelėje teritorijoje, rusų ir kinų kalbų aplinkoje. Tautinių nanajų gyvenviečių išliko mažai. Tik trijuose Chabarovsko krašto kaimuose (Džueno, Ulikos-Nacionalnojės ir Dados) nanajai sudaro daugiau kaip 90 % gyventojų, kitur gerokai mažiau. Nanajų kalba dėstoma tautinėse mokyklose nuo pirmos klasės (4–10 metų). Nanajų kalba tapo buitine kalba, ja kalba jaunimas su 40–50 metų amžiaus žmonėmis, pastarieji – tarpusavyje. Jaunimas tarpusavyje daugiausia kalba kinų arba rusų kalba. Iš 8940 Chabarovsko krašte gyvenančių nanajų tik 100–150 vienakalbiai (1992), Kinijoje – 40 (1990). Prie bendrinės kalbos norminimo ypač prisidėjo kalbininkas V. Avrorinas (1907–77). Nanajų kalbos struktūra agliutinacinė. Fonologinė sistema turi 28 priebalsius, 7 balsius (/i/, /u/, /y/, /o/, /oe/, /a/, /ə/), 12 dvibalsių (/ai/, /ao/, /əi/, /əo/, /ia/, /iə/, /io/, /iu/, /ua/, /ui/, /uo/, /oi/, /ya/, /yə/) ir 2 tribalsius (/iao/, /uai/). Nanajų kalboje yra balsių sinharmonizmas. Leksikoje daug skolinių iš mongolų, tiurkų, rusų ir kinų kalbų.
1468