ant Oslo rotušės išorinės sienos atminimo lenta Fridtjofui Nansenui ir jo iniciatyva įvestam Nanseno pasui (Norvegija, 2018 07 21)
Nánseno pãsas, laikinas identifikacinis dokumentas, patvirtinantis asmenų be pilietybės (apatridų) ir pabėgėlių tapatybę. 1922–1946 galiojo 1922, 1924, 1926, 1928 Ženevos konvencijas pasirašiusiose valstybėse (Tautų sąjungos narėse). Nanseno pasą 1 metų laikotarpiui išduodavo valstybė, kurios teritorijoje apsistodavo apatridas ar pabėgėlis, ne dėl savo kaltės nebegalintis gauti savo šalies galiojančio asmens ar kelionės dokumento. Nanseno pasas buvo pripažįstamas tarptautiniu mastu ir suteikdavo teisę išvykti į užsienį. Nanseno pasas įvestas 1922 Tautų sąjungos vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro F. Nanseno iniciatyva siekiant padėti rusų pabėgėliams po 1917 Spalio perversmo Rusijoje. Vėliau Nanseno pasas buvo suteikiamas apatridams ar pabėgėliams, tapusiems nacionalizmo, rasizmo ar totalitarizmo persekiojimo aukomis – armėnams (1924), asirams (1928), Saro (Vokietijos Federacinės Respublikos žemė) gyventojams (1935).
Iki 1942 Nanseno pasą buvo pripažinusios 52 valstybės. 1946 Nanseno pasą pakeitė Londono kelionių dokumentas ir Jungtinių Tautų Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso (1951, Lietuva ratifikavo 1997) pagrindu išduodamas kelionės dokumentas. Iš viso Nanseno pasų išduota apie 450 000.
Lietuvoje 1924–1939 Nanseno pasas buvo naudojamas Klaipėdos krašte. Jį išduodavo gubernatorius.
2642