Napoleòno kara, 1800–15 Prancūzijos karai valdant Napoleonui I.
Baigiamasis karo su Antrąja antiprancūziškąja koalicija etapas (1800–02)
Per Briumero 18 perversmą (1799 11 09; Briumero aštuonioliktoji) Napoleonui Bonapartui atėjus į valdžią, Prancūzija kariavo su Antrąja koalicija (Abiejų Sicilijų karalystė, Austrija, Didžioji Britanija, Rusija). Tuo metu iš karo faktiškai buvo pasitraukusi Rusija. Napoleonas Bonapartas pagrindinį smūgį nukreipė į Austriją; jo kariuomenė keliuose mūšiuose buvo pranašesnė. Pagal 1800 05 Parsdorfo paliaubas Prancūzijai atiteko visa Bavarija į vakarus nuo Iserio upės. Tada Napoleonas Bonapartas slapta sutelkė 40 000 vyrų kariuomenę prie Ženevos ir per Sankt Gothardo ir Sen Bernaro perėjas įsiveržė į Lombardiją. 1800 06 02 jis užėmė Milaną, 1800 06 14 Marengo mūšyje sumušė dvigubai pranašesnę Austrijos kariuomenę.
1801 01 Austrijos kariuomenė apleido visą Italiją, jai į pagalbą skubėjusi Abiejų Sicilijų karalystės kariuomenė buvo sumušta prie Sienos. J. Murato daliniai pasiekė Neapolį; Prancūzija pradėjo kontroliuoti visą Italiją. Austrija pasitraukė iš karo (Lunéville’io taika). Vienintelis likęs aktyvus antiprancūziškos koalicijos narys – Didžioji Britanija greitai prarado sąjungininkus: 1801 06 dėl Ispanijos spaudimo su ja nutraukė santykius Portugalija, naujasis Rusijos imperatorius Aleksandras I 1801 10 pasirašė taikos sutartį su Prancūzija.
Pagal 1802 03 Amiens’o taiką Didžioji Britanija grąžino Prancūzijai per karą užgrobtas kolonijas (Haitį, Mažąsias Antilų, Maskarenų salas, Prancūzijos Gvianą), pažadėjo nesikišti į Vokietijos, Italijos, Olandijos ir Šveicarijos vidaus reikalus. Taika nežadėjo būti ilgalaikė. Didžioji Britanija siekė išsaugoti įtaką Europoje, Prancūzija žemyne norėjo įtvirtinti savo hegemoniją.
Karas su Didžiąja Britanija (1803–05)
Nepaisydama Amiens’o taikos sąlygų Prancūzija aneksavo Elbos salą, Pjemontą. Todėl Didžioji Britanija atsisakė apleisti Maltą ir grąžinti Prancūzijos valdas Indijoje. Napoleonas I įvedė muitus, trukdančius abiejų šalių prekybai. 1803 05 šalys nutraukė diplomatinius santykius. Prancūzijos kariuomenė rengėsi įsiveržti į Didžiąją Britaniją, bet H. Nelsonui 1805 10 sumušus Prancūzijos laivyną Trafalgaro mūšyje tai tapo nebeįmanoma.
1804 05 Napoleonas I karūnavosi imperatoriumi. Europoje tai buvo suprasta kaip Prancūzijos siekis toliau plėsti įtaką. 1805 05 Napoleonas I pasiskelbė Italijos karaliumi, 1805 06 prie Prancūzijos prijungė Ligūrijos respubliką. 1805 07 uždrausta įvežti Didžiosios Britanijos prekes į Italiją. Pasiskelbusios, kad siekia apginti Olandijos, Italijos ir Šveicarijos interesus Austrija, Rusija, Švedija ir Abiejų Sicilijų karalystė sudarė trečiąją koaliciją (1805–06). Iš pradžių karo veiksmai vyko Vokietijoje, vėliau Austrijoje. 1805 11 Prancūzijos kariuomenė užėmė Vieną. 1805 12 sumušė jungtinę Austrijos ir Rusijos kariuomenę Austerlitzo mūšyje. Pagal 1805 12 Pressburgo taiką Austrija buvo visiškai išstumta iš Vokietijos ir Italijos. Napoleonas I išvijo iš Neapolio karalystės Burbonus ir į jų vietą pasodino savo brolį Juozapą Bonapartą. Vokietijoje 1806 07 sukurta Napoleono I kontroliuojama 17 valstybių Reino sąjunga. 1806 08 panaikinta Šventoji Romos imperija.
Šiaurės Vokietijoje Napoleonas I siekė sutrukdyti Prūsijai suburti aplink save likusių Vokietijos valstybėlių sąjungą. Iki tol buvusi nuošalyje Prūsija įsitraukė į Napoleono karus. 1806 09 sudaryta Prūsijos, Rusijos, Didžiosios Britanijos, Švedijos ir Saksonijos, arba ketvirtoji antiprancūziškoji koalicija (1806–07). Iš pradžių faktiškai kovojo viena Prūsija, bet buvo sutriuškinta 1806 Jenos ir Auerstedto mūšyje. 1806 10 Prancūzijos kariuomenė įžengė į Berlyną, 1806 11 užėmė beveik visą Prūsiją, Varšuvą, be to, norėdamas sukliudyti Didžiajai Britanijai prekiauti su Europos šalimis Napoleonas I jai paskelbė kontinentinę blokadą. Vėliau Napoleonas I pradėjo spausti Rusijos kariuomenę, sumušė ją Rytų Prūsijoje.
Prancūzijos diplomatija išprovokavo Osmanų imperijos–Rusijos karą (Rusijos–Turkijos karai) ir Rusijos imperatorius Aleksandras I buvo priverstas derėtis, sudaryta Tilžės taika. Visos Europos kraštai nuo Lamanšo sąsiaurio iki Rusijos (išskyrus Portugaliją, Švediją, Daniją, Sardiniją ir Siciliją) tapo arba Prancūzijos imperijos dalimi, arba jos sąjungininkais.
Karo su Didžiąja Britanija tęsinys (1807–08)
Bijodama, kad likusios neutralios Skandinavijos šalys ir Rusija sudarys antibritanišką koaliciją, Didžioji Britanija Kopenhagos uoste sutriuškino Danijos laivyną. Didžiajai Britanijai karą paskelbė Rusija. Naudodamasi palankia padėtimi Prancūzija 1807 11 užėmė Didžiosios Britanijos sąjungininkę Portugaliją (Pusiasalio karas), 1809 aneksavo prekybos su Didžiąja Britanija nenutraukiančias Toskaną ir Popiežiaus sritį.
Per žygį į Portugaliją Prancūzijos kariuomenė kurį laiką, Ispanijos karaliui Karoliui IV leidus, buvo išsidėsčiusi Ispanijoje. 1808 05 Napoleonas I privertė Karolį IV atsisakyti sosto ir į jo vietą pasodino savo brolį Juozapą Bonapartą. Ispanija, po jos ir Didžiosios Britanijos palaikoma Portugalija sukilo. 1808 07 Bailéno mūšyje Prancūzijos kariuomenė buvo nugalėta. 1808 11–1809 01 Napoleonas I sėkmingiau kariavo Ispanijoje, bet jos galutinai nepalaužė; tai padrąsino Austriją. Susikūrė penktoji antiprancūziškoji koalicija (1809), kurią sudarė Didžioji Britanija, Austrija ir Ispanijos Aukščiausioji chunta.
Aktyviausia koalicijos narė buvo Austrija, bet jos kariuomenei išlaikyti valstybė nebeturėjo lėšų. 1809 07 Wagramo mūšyje Napoleonas I sumušė Austrijos kariuomenę. Pagal 1809 10 Schönbrunno taiką Prancūzija gavo Karintiją, Krainą, Adrijos jūros uostus. Austrija prarado 3 mln. gyventojų (20 %). Noras, kad kontinentinė blokada būtų sėkminga, vertė Napoleoną I toliau grobti Vokietijos ir Italijos žemes. Tuo vis labiau buvo nepatenkinta Rusija. Nesutarimai baigėsi Napoleonui I nesėkmingu Prancūzijos–Rusijos karu (1812). Po jo Europoje labai sustiprėjo antiprancūziškos nuotaikos.
Į Rusijos pusę stojo per prievartą 1812 sąjungoje su Napoleonu I buvusios Prūsija ir Austrija, susikūrė šeštoji antiprancūziškoji koalicija (1813–14). Jos šalių visa kariuomenė buvo didesnė nei Prancūzijos. 1813 03 Rusijos kariuomenė užėmė Berlyną, Hamburgą, Prūsijos kariuomenė – Dresdeną. 1813 04 prie koalicijos prisijungė Švedija. Napoleonas I vis dar buvo stiprus, sumušė sąjungininkus Lützeno mūšyje (1813 05). 1813 06 į koaliciją įstojo Didžioji Britanija. Kovos buvo permainingos, bet Napoleono I kariuomenės pamažu apleido Vokietiją, iširo Reino sąjunga. 1813 Prancūzijos kariuomenė pasitraukė iš Ispanijos, traukėsi ir iš Italijos. 1814 pradžioje sąjungininkai įžengė į Prancūziją, 1814 03 užėmė Paryžių. Napoleonas I atsisakė sosto. Prancūzijoje buvo atstatyta Burbonų dinastijos valdžia.
Napoleonui I iki gyvos galvos atiduota valdyti Elbos sala. 1815 02 Napoleonas I pabėgo iš šios salos ir, lydimas asmeninės gvardijos, išsilaipino prie Kanų. Prancūzijos kariuomenė perėjo į jo pusę, 1815 03 20 jis įžengė į Paryžių, buvo atkurta imperija (Šimtas dienų). Austrija, Didžioji Britanija, Prūsija, Rusija jį paskelbė už įstatymo ribų ir subūrė septintąją antiprancūziškąją koaliciją (1815). Karas truko neilgai. Napoleonas I pralaimėjo generalinį Waterloo mūšį (1815 06), antrąkart atsisakė sosto ir buvo ištremtas į Šv. Elenos salą.
Waterloo mūšis (aliejus, 1815, dailininkas Williamas Sadleris, Pymso galerija Londone)
Padariniai
Pagal 1815 11 Paryžiaus taiką Prancūzijai palikta 1790 jos turėta teritorija, ji turėjo sumokėti 700 mln. frankų kontribuciją. Pokarines Europos valstybių sienas nustatė 1814–15 Vienos kongresas. Prancūzija neteko vyraujančio vaidmens Europoje, svarbiausia žemyno politinė jėga tapo Rusijos ir Austrijos valdovų dominuojama Šventoji sąjunga.
L: O. Connelly The Wars of the French Revolution and Napoleon, 1792–1815 Milton 2006.