Narmantas apie 1300 1348 02 02, lietuvių kunigaikštis. Iš Gediminaičių. Narimantaičių pradininkas. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino vyriausias (ar antrasis) sūnus, didžiųjų kunigaikščių Jaunučio, Algirdo, Kęstučio, kunigaikščių Manvydo, Karijoto, Liubarto ir spėjamo Trakų kunigaikščio Vytauto brolis. Jurgio Narimantaičio tėvas. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose minimas 1333 kaip Naugardo respublikos kunigaikštis. Stačiatikiškai pakrikštytas Glebu. Naugardiečių bojarinų buvo pakviestas vadovauti kovoms su Livonijos ordinu ir Švedija; taip pratęsta tradicija samdyti lietuvių kunigaikščius Didžiojo Naugardo sienoms apsaugoti. Tėvonijos teisėmis gavo valdyti pasienio pilis ir žemes – Ladogą, Orešeką, Korelą ir pusę Koporės, dėl kurių vyko Didžiojo Naugardo konfliktas su Švedija.
Narimantas (akvarelė, 1908, dailininkas Mečislovas Barvickis, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)
Narimantas atvyksta į Naugardą (Iliustruotojo metraščių sąvado miniatiūra, 16 a. antra pusė)
15 a. Lietuvos metraščiai Narimantui priskiria ir Pinsko kunigaikštystę. 13 a. 4 dešimtmečio antroje pusėje valdė ir Polocką, nes tarpininkavo Polocko ir Rygos ginče dėl vaško. 1338 Didžiojo Naugardo pasiuntiniai buvo dar kartą atvykę į Lietuvą jo kviesti. 1338 buvo tėvo Gedimino ir Livonijos ordino sutarties liudytojas. Narimantas rėmė Lietuvos didįjį kunigaikštį Jaunutį, broliams Algirdui ir Kęstučiui jį pašalinus iš sosto Narimantas pabėgo prašyti Aukso ordos chano Džanibeko pagalbos. Netrukus Narimantas su Algirdu ir Kęstučiu susitaikė. 1348 buvo vienas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės vadų Strėvos mūšyje, kuriame žuvo.
Sūnūs: Aleksandras, Jurgis, Vasilijus; kai kurie istorikai jo sūnumi laiko ir Algirdo ir Kęstučio laikais aktyviai veikusį kunigaikštį Patriką Narimantaitį. Iš Narimanto savo giminę fiktyviai kildino Sapiegos.
Narimanto žūtis (Iliustruotojo metraščių sąvado miniatiūra, 16 a. antra pusė)
-Glebas; -Gleb
2336