naròdnikai (rus. narodnik – liaudininkas), 1861–95 Rusijos radikaliosios inteligentijos judėjimo dalyviai. Narodnikai skelbė vadinamąjį valstietiškąjį socializmą, t. y. smerkė baudžiavinę santvarką ir ieškojo nekapitalistinės šalies raidos būdų. Jų pažiūroms (vadinamoji narodnikystė) didelę įtaką padarė A. Gerceno ir N. Černyševskio idėjos. Narodnikai teigė, kad Rusija, kurioje išliko kaimo bendruomenė, gali sukurti socializmą apeidama kapitalizmą. Iki 9 dešimtmečio vidurio narodnikų ideologijoje vyravo kryptis, skelbianti agrarinės revoliucijos būtinybę (vadinamoji revoliucinė narodnikystė), vėliau – reformistinė kryptis (vadinamoji liberalioji narodnikystė), kuri siekė politinėmis reformomis (jų prielaida – tariamas neklasinis vienvaldystės pobūdis) gerinti valstiečių padėtį. Narodnikų pagrindiniai ideologai nevienodai vertino valstiečių pasirengimą revoliucijai, laikėsi įvairios taktikos. M. Bakuninas vylėsi gaivališko valstiečių revoliucingumo, P. Lavrovas rengėsi ilgam propagandiniam darbui, P. Tkačiovas siekė užimti valdžią revoliucinės organizacijos sąmokslu. 1869–76 susikūrę inteligentų būreliai (vadinamasis Išutino būrelis, čaikovskininkai ir kiti) skleidė savo idėjas darbininkams, studentams ir kareiviams. Tariamas valstiečių revoliucingumas paskatino narodnikus 1874 surengti vadinamąjį ėjimą į liaudį – siekta sukelti valstiečių revoliuciją. Iki 1875 pabaigos dauguma narodnikų buvo suimta ir nuteista. 1876 susikūrusi narodnikų organizacija Zemlia i volia (vadovas G. Plechanovas) toliau laikėsi revoliucinės propagandos taktikos. 1879 ji suskilo: susikūrė Čiornyj peredel (revoliucinės propagandos šalininkai) ir Narodnaja volia (politinio teroro šalininkai) organizacijos. Pastarosios nariams 1881 nužudžius imperatorių Aleksandrą II dauguma šios organizacijos narių buvo suimta (iš viso prieš narodnikus buvo surengta apie 70 teismo procesų). 19 a. 9 dešimtmečio pabaigoje–10 dešimtmečio pradžioje narodnikų judėjimą ištiko krizė. Sustiprėjo revoliucinės narodnikystės įtaka. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje susikūrusi eserų partija perėmė kai kuriuos narodnikų ideologijos teiginius (vadinamoji neonarodnikystė).
Narodnikai Lietuvoje
Lietuvoje narodnikų idėjos pradėjo plisti su A. Gerceno ir N. Ogariovo Kolokol, N. Černyševskio raštais. Jos turėjo didelę įtaką K. Kalinausko, A. Mackevičiaus, Z. Sierakausko ir kitų 1863–1864 sukilimo veikėjų pasaulėžiūrai. Anksčiausiai į narodnikų veiklą įsitraukė Lietuvos jaunuoliai, studijavę Rusijos aukštosiose mokyklose (aktyviausias iš jų M. Natansonas). 1872–75 Vilniuje veikė trys narodnikų būreliai; jiems priklausė Vilniaus gimnazijų, realinės mokyklos ir žydų mokytojų instituto moksleiviai ir studentai. Būreliams vadovavo privatūs mokytojai A. Zundelevičius ir L. Davidovičius, t. p. studentai J. Vnorovskis ir J. Vitortas, matininkas N. Sokolovas. 1875–76 Vilniuje veikė L. Davidovičiaus ir H. Vainelio būrelis. 1877 sukurtas naujas būrelis. 1881–82 I. Lampė ir R. Apelbergas prisidėjo prie Vilniaus centrinės narodnikų grupės įkūrimo (ji vadovavo Vilniaus, Kauno, Minsko, Mogiliavo, Vitebsko ir Gardino narodnikų būreliams). 1882 01 Vilniuje buvo rengiamasi sušaukti tų gubernijų narodnikų suvažiavimą (dėl suėmimų jis neįvyko). 1883 Vilniuje veikė narodnikinė M. Jančevskio grupė. Su narodnikais savo veiklą derino Proletariato partijos nariai (1884 pasirašytas bendradarbiavimo susitarimas). Šiaulietis J. Bielskis, vilnietis J. Lukoševičius įsitraukė į Sankt Peterburgo narodovolcų organizacijų, L. Janavičius – Maskvos narodnikų veiklą. 1886–87 išvien su Narodnaja volia teroristine frakcija veikė vilniškė A. Gnatowskio ir I. Dembos grupė. Kontaktų su narodnikais yra turėjęs J. Šliūpas; jo iki 1905 Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių spaudoje skelbtas tautinis socializmas buvo daug kuo panašus į liberaliųjų narodnikų. Narodnikų veiklą, kai kurias jų idėjas Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių spaudoje t. p. propagavo J. Andziulaitis-Kalnėnas, S. Homolickis, J. Mačys-Kėkštas.
-narodnikystė; -revoliucinė narodnikystė; -liberalioji narodnikystė