Narvik (Nárvikas), miestas Norvegijos šiaurėje, apie 220 km į šiaurę nuo Šiaurės poliaračio, prie Vestfordeno sąsiaurio Ofotfjordeno įlankos.
Narvik
14 100 gyventojų (2020). Neužšąlantis (įtakos turi šiltoji Norvegijos srovė) prekybos (išvežama geležies rūda iš Švedijos Kirunos ir Gällivarės telkinių) ir žvejybos uostas; keltas į Svolværį (Lofoteno salos).
Geležinkelis į Luleå (Švedija). Per Narviką eina Oslo–Tromsø plentas. Oro uostas. Geležinkelio riedmenų, laivų remontas, metalo apdirbimo, maisto (žuvų) pramonė.
Universitetinė kolegija. Karo memorialinis muziejus. Turizmas. Žiemos sportas (keltuvai į aplinkinius kalnus, tarp jų į Fagernesfjelleto kalną, 656 m; kai kurios slidinėjimo trasos apšviestos).
Architektūra
Narviko (1925, architektas J. O. Nordhagenas), Bjerkvik (1955, architektai A. Arnebergas, P. Solemslie) bažnyčia, administracinis pastatas Kolflaath-gärden (1951, architektai K. Lange, E. Nustadas), rotušė (1961, architektas B. B. Ellefsenas). Narviko universitetinės kolegijos senieji (20 a. 7 dešimtmetis) ir naujieji (1997, architektūrinė bendrovė BOARCH) rūmai.
Istorija
1887 įkurtas visus metus neužšąlantis uostas Kirunos ir Gällivarės kasyklų geležies rūdai transportuoti. Iš pradžių vadintas Victoriahavnu, 1898 pavadintas dabartiniu vardu. Miestas oficialiai įkurtas 1902.
Per II pasaulinį karą Narviką 1940 04 09 okupavo Vokietijos kariuomenė. 1940 04–06 Norvegijos kariuomenė ir Sąjungininkų ekspedicinio korpuso pajėgos (jas sudarė Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Lenkijos kariuomenės daliniai) atkakliai siekė Narviką susigrąžinti (Narviko mūšis). 1940 05 27–28 Sąjungininkai Narviką užėmė, bet 06 03–08 ekspedicinis korpusas buvo evakuotas, 06 10 Norvegijos kariuomenė kapituliavo.
2271