Sarraute Nathalie (Natali Saròt), tikr. Natalija Černiak 1900 07 18Ivanovo (Rusija) 1999 10 19Paryžius, prancūzų rašytoja. Nuo 1907 gyveno Prancūzijoje. 1925 baigė Sorbonos Teisės fakultetą. Iki 1940 dirbo advokatų kolegijoje. Oksfordo universitete studijavo istoriją, Berlyne – sociologiją. Viena naujojo romano kūrėjų.
Nathalie Sarraute
Esė Įtarumo era (L’Ére du soupçon 1956) atmetė tradicinio romano elementus: charakterius, siužetą, intrigą, reikalavo perteikti tik psichologinę būseną tobulinant analitinį M. Prousto, V. Woolf, J. Joyce’o, F. Kafkos, F. Dostojevskio metodą. Pasak N. Sarraute, kiekviena epocha iškelia rašytojui naujų reikalavimų, romanas atsineša naują formą ir naują substanciją, nereikia rašyti, jei nepatyrei ko nors nauja, ko nepatyrė ir neišreiškė kiti. Įtarumo era tai abipusio nepasitikėjimo era, kai skaitytojas ir autorius nebetiki sukurtais personažais, todėl N. Sarraute kviečia žiūrėti į romanų personažus ne kaip į gyvas, o tik popieriuje egzistuojančias būtybes. Autorė vaizduoja neapčiuopiamas sąmonės ir pasąmonės reakcijas, vadinamuosius tropizmus (Tropizmai / Tropismes 1939, lietuvių kalba 1978).
Romanuose Nepažįstamojo portretas (Portrait d’un inconnu 1948), Martero (Martereau 1953, lietuvių kalba 1995), Planetariumas (Le Planetarium 1959), Aukso vaisiai (Les Fruits d’or 1963, lietuvių kalba 2003), Tarp gyvenimo ir mirties (Entre la vie et la mort 1968), Ar girdite juos? (Vous les entendez? 1972), „sako kvailiai“ („disent les imbéciles“ 1976), Tu nemyli savęs (Tu ne t’aimes pas 1989), Čia (Ici 1995), Atidarykite (Ouvrez 1997) vaizduojama vidinės dramos, apie kurias galima spėti iš užuominų, sąmonių konfliktas perteikiamas vidiniu ir sakytiniu dialogu, vyrauja eliptinė sintaksė, frazė nutraukiama nutylėjimų, daugtaškių; tame pačiame sakinyje pereinama nuo vieno personažo žodžių prie kito, kompozicija pagrįsta asociatyviai siejamais epizodais. Atsisakydama tikroviškumo iliuzijos, autorė kviečia skaitytoją ne susitapatinti su personažais, o dalyvauti kūrybos procese, analizuoti drauge su ja. N. Sarraute netyrinėja socialinių problemų, bet nuolat kartojamos nuvalkiotos frazės ir žodžiai parodo personažus kaip tam tikros socialinės grupės atstovus; šiai nuomonei besipriešinanti sąmonė paskęsta leitmotyviškai kartojamų klišių sraute.
Romano technikos klausimai aptariami knygoje Žodžio vartojimas (L’Usage de la parole 1980). Dar parašė autobiografinę apysaką Vaikystė (Enfance 1983, lietuvių kalba 1995), pjesių (Melas / Le Mensonge 1967, Isma 1970, Tai gražu / C’est beau 1975, Už taip ar už ne / Pour un oui ou pour un non 1982, lietuvių kalba pavadinimu Taip ir ne 1994), esė (rinkiniai Paulis Valéry ir dramblio vaikas / Paul Valéry et l’enfant d’éléphant 1947, Flaubert’as pirmtakas / Flaubert le précurseur, abu 1986).
N. Sarraute praturtino prancūzų romaną naujomis psichologinės analizės formomis.
L: Œuvres complètes Paris 1996.
510