natiurmòrtas (pranc. nature morte – negyvoji gamta), dailės (dažniausiai tapybos, grafikos) žanras: kūriniuose vaizduojami kasdienės aplinkos objektai (įvairūs rakandai, muzikos instrumentai, vaisiai, gėlės, jūros gėrybės, audiniai, ginklai, medžioklės trofėjai), sukomponuoti realioje erdvėje. Kartais natiurmorto pagrindinį motyvą papildo žmonės, gyvūnai, vabzdžiai. Kūrinyje kartais atskleidžiama vaizduojamų daiktų savininko socialinė padėtis, kultūriniai interesai. Natiurmortas gali turėti simbolinę reikšmę arba būti dekoratyvinė puošmena. Natiurmorto terminas pirmą kartą pavartotas 18 a. pradžioje olandų dailininko A. Houbrakeno (1660–1719), įsitvirtino 18 a. viduryje, galutinai susiklosčius akademinei žanrų hierarchijai.
Istorinė apžvalga
Natiurmorto motyvų jau būta Egipto, antikos, senovės Rytų dailėje (sienų tapyba, mozaikos, reljefai). Vėliau antikos motyvus perėmė ankstyvosios krikščionybės dailė; daiktams teikta simbolinė reikšmė. Natiurmorto motyvai vaizduoti 14 a. knygų iliuminacijose. 15 a. tapyboje dažniausiai vaizduota kaukolė, gėlės, ąsotis, knyga; baldai puošti natiurmortų intarsijomis. Vienu pirmųjų savarankiško natiurmorto pavyzdžiu laikomas italų dailininko J. de Barbari paveikslas Natiurmortas su kurapkomis (1504).
A. van Beyeren. Didelis natiurmortas su omaru (aliejus, 1653, Senoji pinakoteka Miunchene)
16 a. pabaigoje–17 a. natiurmortas susiklostė kaip savarankiškas žanras, išsiskyrė įvairios jo rūšys. Itin populiarus tapo 17 a. Nyderlanduose sustiprėjus miestiečių luomui, klostantis nacionalinei mokyklai. Skirtingų temų natiurmortai tapyti Amsterdame ir Haarleme (pusryčių stalo siužetas), Hagoje (žuvų turgaus siužetas), Utrechte (gėlės, vaisiai), Leidene (vanitas). Susiklostė pagrindinės natiurmorto rūšys: vaisių ir gėlių kompozicijos, pusryčių stalo, virtuvės motyvai, medžioklės trofėjų, alegorinis vanitas. Pusryčių stalo kompozicijos mėgtos olandų dailininkų (P. Claeszas, W. C. Heda). Flamandų natiurmortas išsiskyrė ryškiu koloritu, prašmatnia forma, raiškia dinamika, dideliu formatu (F. Snydersas), dailininkai tiksliai perteikė daiktų medžiagiškumą (sidabras, stiklas, šilkas). Medžioklės trofėjų natiurmortuose vaizduota ne tik ginklai, šunys, bet ir mitologinės būtybės.
Italijoje natiurmortus tapė Caravaggio ir jo sekėjai, Ispanijoje – F. de Zurbaránas, Prancūzijoje – L. Bauginas (1610–63). 18 a. natiurmortas tapo dekoratyviniu paveikslu, puošiančiu rūmų sales. Klasicizmo ir akademizmo dailė nebuvo palanki natiurmorto raidai – labiau vertintos ir plėtotos istorinės, mitologinės, religinės kompozicijos. 17 a. olandų realistinio natiurmorto tradicijas tęsė J.‑B. S. Chardinas. 19 a. dailininkai natiurmorte siekė išryškinti spalvos svarbą (P. Cézanne’as, É. Manet), filosofinę potekstę (T. Géricault, F. J. de Goya), socialinius aspektus (H.‑V. Daumier, V. van Goghas). 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje natiurmorto žanrą intensyviai plėtojo modernizmo dailės (postimpresionizmo, fovizmo, kubizmo, ekspresionizmo, purizmo) atstovai, jį pavertę plastinių eksperimentų priemone. Natiurmortams būdinga netikėtos kompozicijos, neįprastos formos, dekoratyvumas, koliažo technika. Per II pasaulinį karą ir po jo atgimė vanitas.
P. Cézanne. Natiurmortas su vaisiais (aliejus, 1879–82, Ermitažas Sankt Peterburge)
Natiurmortas Lietuvos dailėje
A. Galdikas. Natiurmortas su arkliuku (aliejus, 1929, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)
Lietuvoje natiurmortai kuriami nuo 19 amžiaus. 20 a. pradžioje dailininkams studijuojant Paryžiaus, Miuncheno, Krokuvos, Sankt Peterburgo dailės mokyklose įtaką darė tų šalių natiurmorto tradicijos. 1922 įkūrus Kauno meno mokyklą susiklostė vietinės natiurmorto dailės tradicijos. Natiurmortas itin išpopuliarėjo 20 a. pirmoje pusėje. Natiurmortų nutapė A. Galdikas, E. Kulvietis, J. Vienožinskis, A. Samuolis, V. Vizgirda ir kiti.
1746
L: I. Bergström Dutch Still Life Painting in the Seventeenth Century London–New York 1956; Ch. Sterling Still Life Painting: From Antiquity to the Twentieth Century New York 1981; E. Greindl Les peintres flamands de nature morte au XVII siècle Brussels 1983; N. Schneider Still life Köln 1994.